Edvardas garantuotas, kad šį tikslumą jie atrado iš tinklapyje geni.com viešai publikuoto jo paties sudaryto geneologinio medžio. Šis medis, pasak Edvardo, buvo kurtas tam, kad jis galėtų surinkti informaciją apie užsienyje išsibarsčiusią giminę.
Jeigu nenori, duomenys elektroninėje telefonų knygoje nebus skelbiami
„Nusitaiko į senyvą žmogų, randa tinklapyje teo.lt laidinio telefono numerį, paskambina jam, nepaleidžia nuo ragelio, ateina iki namų ir pasiima, kas jiems reikalinga. O aš jaučiuosi kaltas, nes sudariau tą nelemtą geneologinį medį internetinėje erdvėje“, - apgailestaudamas situaciją apibūdina vyriškis. Vis tik Edvardas pasimokė iš savo klaidos: pašalino daug informacijos ne tik iš anksčiau minėtos svetainės, bet ir iš socialinio tinklapio „Facebook“.
„Teo“ atstovai pateikia Edvardo minimą galimybę surasti ieškomo žmogaus telefono numerį internete kaip visiškai legalią. Bendrovės atstovas spaudai Antanas Bubnelis įvardija tinklapyje zebra.lt esančią duomenų bazę kaip šiuolaikinės telefonų knygos pakaitalą, kurioje telefono numerį galima rasti įvedus ieškomo žmogaus pavardę. Jis primena, kad tokios knygos jau nebėra spausdinamos.
Pasak A. Bubnelio, visi telekomunikacijų paslaugų teikėjai tokią informaciją skelbia vadovaudamiesi Elektroninių ryšių įstatymu ir Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėmis. Šios taisyklės juos įpareigoja viešai skelbti šiuos duomenis. Atstovas spaudai nurodo, kad tokiu būdu skelbiami visų jų bendrovės klientų duomenys, išskyrus tų, kurie pasirašydami paslaugų teikimo sutartis pareiškė valią duomenų neskelbti. „Jei asmuo pageidauja, kad jo duomenys nebūtų skelbiami, jis su tokiu prašymu turėtų kreiptis į savo telekomunikacijų paslaugų teikėją“, - A. Bubnelis įvardija būdą, kaip galima išvengti duomenų skelbimo internete.
Rakto po durų kilimėliu nebepaliekame
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Informacijos ir technologijų skyriaus vyriausiasis specialistas Augustas Gadeikis DELFI skaitytojo Edvardo papasakotą situaciją apibūdina vienu žodžiu: „Nusikaltimas.“
A. Gadeikis skaitytojo klaida vadina viešai internete publikuotą giminės medį su asmenvardžiais, kuriais naudojantis pavykta išvilioti pinigus iš Edvardo močiutės: „Tokia informacija yra jautri ir yra labai daug būdų ja pasinaudoti. Remiantis tik vardu, pavarde bei telefonų knyga ir tiesiog paskambinant tam žmogui, jis netampa tau pažįstamus, tu nesužinai apie tą žmogų ir jo aplinką, todėl taip lengvai jo ir neapmulkinsi.“ Vis dėlto jis šypteli, suprasdamas ir paprastą skaitytoją intenciją, kuri neplanuotai sukėlė tiek rūpesčių – viešai nepublikavus giminės medžio, nėra galimybės atrasti giminių užsienyje.
Patardamas, kaip neįsivelti į tokius incidentus, A. Gadeikis akcentuoja, kad visų pirmą reikia patiems itin atsargiai elgtis su asmens duomenimis: „Nėra jokių instrumentų apsaugoti duomenis, jeigu pats žmogus jų nesaugo.“ Jis apeliuoja į žmogaus sąmoningumą: „Nors anksčiau palikinėdavom raktą nuo namų po kilimėliu, tačiau dabar taip nebedarome, suprasdami, kad tai yra viena pirmųjų vietų, kur vagis pasižiūrės.“
Mažiau problemų su privatumo nustatymais
Viešosios įstaigos „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūra“ komunikacijos vadovas Vaidas Pilkauskas užsimena, kad problemų dėl dykai dalijamos asmeninės informacijos socialiniuose tinkluose ir dėl to kylančių problemų atsiranda ne tik Lietuvoje. Komunikacijos vadovas prisimena apie neseniai įvykusį incidentą JAV: mokytoja buvo atleista, nes viename socialiniame tinkle neigiamai atsiliepė apie mokinius, miestelį, kuriame dirba.
V. Pilkauskas vis tik apgailestauja, kad vartotojai dažnai nė nepagalvoja apie tai, kad kažkas gali pasinaudoti jų asmenine informacija saviems tikslas: „Nesusimąsto tol, kol nenudega.“ Jis įspėja, kad duomenų saugumas socialiniuose tinkluose priklauso nuo privatumo nustatymų, kuriuos arba pasirenkame, arba ne: „Naudokitės socialiniais tinklais, tačiau pirmiausia prisijungę ieškokite ne kuo daugiau draugų, o privatumo nustatymų.“
Komunikacijos vadovas pateikia „Facebook“ pavyzdį. Šiame socialiniame tinkle egzistuoja įvairių lygių privatumo nustatymai, kurie reikalingi informacijos apsaugai: kuriam žmogui kokia informacija prieinama. Pasak V. Pilkausko, privatumo nustatymas gali užimti daug laiko, todėl vartotojai kartais tai praleidžia pro akis.
Dauguma tinklapių, kuriose cirkuliuoja asmeninė informacija, turi privatumo nustatymus. Anot V. Pilkausko, vis tik šios svetainės suinteresuotos, kad juose būtų skelbiama kuo daugiau viešos informacijos, kuo daugiau pasiekiamo turinio per paieškos tinklus. Kaip įrodymą jis vėlgi pateikia „Facebook“ socialinį tinklapį: prieš pusmetį jame pakeistos privatumo sąlygos: visi duomenys tapo vieši, nebent vartotojas pakeičia šiuos nustatymus ir padaro informaciją privačia.
Kaip išvengti piktavalių dėmesio
Ryšių reguliavimo tarnybos Rinkos priežiūros departamento Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys, dalija naudingus patarimus, kaip apsaugoti asmeninę informaciją internete. Jis teigia, kad susidūrus su registracijos prašymo langu bei apsisprendus registruotis, vertėtų stengtis pateikti kuo mažiau asmeninių duomenų, pildyti tik tuos laukus kurie pažymėti kaip privalomi, susikurti atskirą elektroninio pašto dėžutę, kuri būtų naudojama panašiose situacijose, jeigu galima, naudoti slapyvardį.
Anot R. Rainio, dar vertėtų pasidomėti informacijos saugumo ir privatumo politika. Ji nustato pagrindinius principus bei tvarką, kaip interneto svetainėje yra tvarkomi vartotojų pateikiami asmens duomenys. Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas primena, kad viena iš apsaugos priemonių yra programos, ginančios nuo kenkėjiškos, šnipinėjančios programinės įrangos.
R. Rainys pabrėžia, kad internetas yra viešas informacijos šaltinis: „Paskelbus informaciją, ją yra sunku pašalinti. Kartais ir ištrynus, ji vis tiek būna matoma kitiems vartotojams šio tinklalapio kopijoje, todėl, prieš skelbiant informaciją, kruopščiai apgalvokite, ką apie save norite pateikti internete, o ypač socialiniuose tinkluose.“
Jis nurodo, kad nereikėtų skelbti savo asmeninės informacijos (telefono numerio, šeimos ryšių, gyvenamosios vietos adreso, mokymo įstaigos, darbovietės). „Skelbkite tokią informaciją (nuotraukas, vaizdo klipus, komentarus ir panašiai), kuri jūsų ar kitų asmenų nediskriminuos ir neįžeis“, - Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas įvardija būdą, kaip išvengti problemų.
Pasak R. Rainio, siekiant nepritraukti ilgapirščių dėmesio, reiktų nekomentuoti ir savo būsenos, pavyzdžiui, „Išvykstame atostogauti“ ar „Einu į darbą“.
Neatsisako ir senų sukčiavimo būdų
Nors telefoninio sukčiavimo būdų išrasta jau nemažai ir jie vis „modernėja“, sukčiai vis dar bando savo „laimę“ senais ir daugeliui žinomais sukčiavimo būdais. Vienas tokių būdų yra apsimetimas policijos pareigūnu.
Apgaulė vyksta pagal paprastą scenarijų: aukos telefonu paskambina nepažįstamas žmogus ir prisistato artima giminaite, tada pasako, kad sužalojo žmogų ar padarė kitą nusikaltimą. Vėliau skambinantysis pasako, kad perduos ragelį policininkui. Pastarasis pareikalauja sumokėti 9 tūkst. litų tam, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas tariamam aukos giminaičiui.
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas Ramūnas Matonis sako, kad toks sukčiavimo būdas nėra naujas ir jau išeina „iš mados“. „Tikslios statistikos tokio sukčiavimo būdo mes neturime, tačiau neoficialiais duomenimis, apskritai per metus užfiksuojama apie 300 įvairių sukčiavimo atvejų. Norėčiau žmonėms priminti, kad policija nesprendžia jokių problemų telefonu ir neprašo duoti jokių pinigų ar pervesti juos į sąskaitą. Jeigu pareigūnas atvyksta pas gyventoją, jis privalo parodyti pažymėjimą, prisistatyti. Visų pirma, jeigu jūsų giminaitis tariamai įvykdė nusikaltimą, paskambinkite jam ir paklauskite, ar tikrai taip įvyko. Galų gale, žmogus gali paskambinti bendruoju pagalbos telefonu ir paklausti, ar jo giminaitis tikrai įvykdė nusikaltimą“, - žmones būti budrius ragina R. Matonis.
Dėkojame DELFI skaitytojui už informaciją!
