Katytė Preta nieko neišsiskiria. Nei prabangių kailinukų, nei įmantrių spalvų, nei kilmingos veislės. Ji paprasta juodai balta katytė. Tačiau, pažinus katytę geriau, pamatysite, kokia ji vis tik žavi. Katytė graži ne puriais kailinukais, bet savo charakteriu: ji labai miela, meili, švelni, draugiška, prieraiši. Katytė spinduliuoja gerą energiją.
Mano vardas Aldutė – man globėjai davė tokį vardą, dažniausiai atsiliepiu, taip šaukiama, bet kartais apsimetu, kad negirdėjau. Mane paėmė pagloboti iš sanitarinės tarnybos, kur mažame narvelyje praleidau beveik du mėnesius tamsoje, be saulutės. Buvau globėjams tokia dėkinga, kad kelias valandas net nežiūrėjau, kur čia pakliuvau, tik glausčiausi prie jų ir norėjau, kad mane glostytų ir glostytų.
Pamačius Mykoliuką, galvoje ima skambėti „Žilė galvoj – velnias uodegoj“, bet tik gerąja prasme. Iš tiesų, katinėlis neturi žilų plaukų, yra dar katinas iš stuomens ir liemens, tik visuomet jo galvytė pilna genealių katiniškų idėjų, pvz., kaip įsilipti visom keturiom į maisto maišą ir iš jo puotauti, taip gi skaniau ar apgauti patiklias savanores ir išbėgti palakstyti į lauką, pasislėpti ir visus versti nervintis bei ieškoti jo. Tačiau Mikis tvirtai tiki, kad jo sumanymai patys geriausi.
Jis buvo ir meilus, ir geras. Darė į dėžutę, pasitikdavo šeimininką, grįžusį po darbo, glaustėsi aplink kojas, sulaukęs dėmesio, murkė iš džiaugsmo. Ir vis tiek atsidūrė gatvėje. Buvo išmestas lauk naujų daugiabučių gyvenamųjų namų kvartale, kur vien automobilių stovėjimo aikštelės, jokių gyvūnus mylinčių bei juos peninčių močiučių, vien savais reikalais užsiėmę, skubantys jauni žmonės.
