Atsakas: tikras liberalas pasisakys prieš bet kokį autokratišką valdymą
komentaras Dr. P.Aleksandravičiui (16)
Istorija yra bene labiausiai politizuojamas mokslas, kadangi ji yra neatsiejama nuo tam tikroje šalyje gyvenančių žmonių identiteto. Todėl nereikia stebėtis, kai politikai imasi perrašinėti istoriją siekdami naudos, t.y. kad galėtų racionalizuoti savo pažiūrų „teisingumą“. Todėl trumpai peržvelgsiu keletą kertinių Dr. Povilo Aleksandravičiaus „aksiomų“ (reikia manyti, jog tai aksiomos, nes autorius net nesiteikia argumentuoti savo teiginių) paskutinėje publikacijoje „Apie liberalizmo ir krikščionybės suderinamumą (II dalis)“.
Vienas privalumas gyvenant tokios valstybės kaip Rusija kaimynystėje – garantija, kad niekada nebus nuobodu. Daugiau nei dvidešimt metų nepriklausomybės, o santykių aiškinimasis, sąmokslo teorijos, ryšiai su Rusija ir apskritai užsienio politika Rusijos atžvilgiu, neretai tampa mūsų žiniasklaidos ir politikų karo lauku.
Panašu, kad FNTT skandalui nurimus, Garliavos skandalo rezonansui visuomenėje slūgstant, argumentams energetikos tematika išsisemiant, viešojoje erdvėje jau ruošiamas naujas karas. Tokiam karui mes esame pasmerkti, ir jis turės tęstis mažiausiai iki Seimo rinkimų pabaigos.
Prieš savaitę televizijos laida „Akistata“ neblogai pasipelnė iš vis didesnio rezonanso visuomenėje sulaukiančios mergaitės tragedijos. Tačiau lietuvis – užsigrūdinęs žmogus, jį ne taip lengva nustebinti. Vis dėl to siurprizas slypėjo jau po laidos – labai keistose, it iš gausybės rago pasipylusiose žmonių išvadose. Štai vienas jaunuolis retoriškai paklausė: „Net 30 tūkst. balsų prieš mažiau nei tūkstantį balsų! Negi jie nori pasakyti, kad visus 30 tūkst. balsų atsiuntę žmonės yra idiotai?“ Suprask gi, žmonės nubalsavo – verdiktas yra, ko tie teisėjai dar laukia? Atsakymas paprastas – niekas nežino. Visi elgiasi taip, lyg žinotų – vieni kategoriškai pasisako už Laimutę Stankūnaitę, kiti už Neringą Venckienę, bet realybė yra kitokia.
Visai neseniai mūsų Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai pareiškė, kad mūsų tautos išeivija išduoda „amžinąsias vertybes“ pasirinkdama gyvenimą svetur vardan komforto. Netrukus, jos žodžiams susilaukus neigiamo atgarsio, išgirstame atsiprašymą ir patikslinimą, kad žodžiai neva buvo ištraukti iš konteksto ir ji atsiprašo už tai, kad įžeidė lietuvių emigrantus.
