Ši knyga jau išlepinta skaitytojų dėmesio: tapo 2012 metų knygos laureate ( kartu su Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga „Šokis su vilkais“), apie ją prirašyta nemažai įvairių recenzijų. Ne veltui sakoma, kad su knyga yra susiję bent du žmonės: vienas ją kuria, kitas interpretuoja skaitydamas. Todėl nenuostabu, kad neretai atsiliepimų yra daug, o kiekvienas skaitytojas randa sau artimų ar aktualių dalykų. Šį kartą norėčiau daugiau pasvarstyti apie smurtą.

Kam vertėtų skaityti šią knygą?

Pirmiausia - besidomintiems istorija. Jei nebūčiau anksčiau mačiusi kažkokio filmo apie sovietinių karių elgesį Rytprūsiuose, vargu ar būčiau patikėjusi, jog tokio žiaurumo būta. Šiuo aspektu šis romanas atsiduria šalia Dalios Grinkevičiūtės memuarinės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Abiejose apnuoginta šiurpi priešu paskelbto žmogaus kasdienybė, parodoma, kad nesigailima ir pačių silpniausių - vaikų, moterų...O dori žmonės neskirstomi pagal tautybę. Rusų karininko besilaukianti žmona yra tokia pat jautri vaiko skausmui kaip ir lietuvė. Jos abi vilko vaikams primena motinas.

Pabrėžiamas kultūringo žmogaus humanizmas, literatūrinio auklėjimo svarba: „Kai pasirodė pirmieji rusų kareiviai, žmonės meldėsi, bijojo, tačiau tikėjo, kad Tolstojaus ir Dostojevskio ainiai nebus nuožmūs laukiniai užkariautojai...“. Daugelio knygoje aprašytų kančių priežastis ta, kad „Tolstojaus tie vaikinukai raukšlėtais nuo karo veidais nebuvo skaitę...“.

Matyt, tai simptomatiška, nes ir dabar brutali, intelekto nepaliesta jėga nemėgsta susitikti su kuo nors žvilgsniu. Vos ne apie šiais laikais vakarais slampinėjančias gaujeles parašyta: „Žmonės kaip žvėrys, jeigu pažiūrėsi jiems į akis, jie iš karto puls, jie nelauks, jie kaip šunys arba vilkai, jiems negalima žvelgt į akis...“.

Neretai tenka išgirsti paaiškinimus: „trenkiau, nes jis į mane pasižiūrėjo“, „ papurškiau pipirinėmis dujomis, nes į mano pusę pasižiūrėjo ir nusijuokė“... Nors Šlepiko knygoje vaizduojamas XX amžiaus viduryje karo nualintų žmonių gyvenimas, bet neapleidžia nuojauta, kad bendražmogiškos problemos išliko. Liūdna, kad nors nėra karo, o smurtas išliko toks pat gajus ir susidarius palankioms aplinkybėms jis greitai suvešėtų...

Ir kas atsakys į klausimą, kodėl kartais žmogus, atrodantis kaip normalus, ima ir virsta žvėrimi? Romane, žiūrėdama į ginkluotus stribus, dėl to stebisi Renatė: „netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės.“

Jeigu kas dabar labai „depresuoja“, kad Lietuvoje nebeįmanoma gyventi, jei kasdien atrodo, kad visko trūksta ir jau pasiekta vos ne skurdo riba, ši knyga galėtų būti kaip terapijos seansas. Reikia tik pasinerti į jos vaizduojamą pasaulį.

„Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane, kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žiemos, nuprausk man akis gyvybės vandeniu, kad praregėčiau, kad viskas nušvistų būta kasdienybe, kad išsisklaidytų mirties demonų užleistas sapnas...“.

Jei šis vaiko prašymas - malda pasieks skaitytojo sielos gelmes, tada tikrai atrodys, koks geras ir visko gausus yra mūsų neretai keikiamas gyvenimas...

Kam nereikėtų šios knygos imti į rankas?

Pirmiausia žmonėms, nemėgstantiems sentimentų, nes pasakojimas kai kur laviruoja ties sentimentalumo riba. Yra nemažai poetinių scenų, neišvengta romantinės meilės štampų ( Stasės ir jos vyro idiliška meilė, pasiaukojimas). Netiks ji ir per daug dideliems estetams dėl šiurpių scenų, vietomis paviršutiniško pasakojimo, pereinančio į kino scenarijaus žanrą.

Nors ši knyga sukrečia šiurpia istorine ir bendražmogiška tiesa, bet yra skirta lengvam laisvalaikio skaitymui, pavyzdžiui, vakarui su knyga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!