Daugeliui puikiai pažįstamas ar jau seniai pamirštas jausmas, kaip pilve skraido drugeliai per paskutinę rugsėjo pirmąją, šimtadienį, paskutinį skambutį. Priklausomai nuo to, kur teko mokytis, vieniems šis jausmas malonus, kitiems –ne. Asmeniškai man dvyliktoje klasėje tenka susitaikyti su mintimi, jog atėjo permainų laikas.
Paskutiniai metai mokykloje – tarsi slenkstis tarp vaikystės ir savarankiško gyvenimo. Esu labai paprasta, žemiška mergina, kuri ir mokosi, ir dirba, ir laisvo laiko randa.
Dvyliktoje klasėje veiksmas sukasi pašėlusiu ritmu, ir nepastebėjau, kaip atsidūriau ant įskaitų slenksčio. Stengiuosi augti su kiekvienu svarbiu įvykiu, kurių abitūros metais - itin gausu (kalbu apie daugumą žmonių, esančių mano kailyje).
Sunkiausia turbūt suvokti faktą, kad stovi finišo tiesiojoje, kad laiko liko visai nedaug - metai kažką išmokti, padaryti, ko nespėjai ir panašiai. Pavyzdžiui, aš turėjau visą puokštę inicijacijų į suaugusiųjų pasaulį, kurie man padeda suprasti, kad laikas tapti dar labiau savarankiška ir nebijoti gyvenimo pokyčio.
Kai kam bereikšmiai, bet man simbolinę prasmę turintys dalykai: vairavimo kursai, 18-tasis gimtadienis, šimtadienis, tarptautinių egzaminų laikymas, kelionės į užsienį dėl ateities studijų. Tai dalykai, kurių laukimui pasibaigus tampa labai tuščia. Manau, daugelis mano bendraamžių gyvena panašiomis mintimis, pasirinkimais, ir tai lems jų ateitį.
Paaugliams kartais labai nelengva derinti pareigą mokytis („neprivalgius prilaižyti“), nes laikas nenumaldomai bėga, o atrodo tiek daug dar nežinai, ir norą įdomiai gyventi, pasilinksminti su draugais.
Norint viską suspėti, aš stengiuosi planuoti laiką ir turėti sistemą, kaip mokytis. Pavyzdžiui, po pamokų porą valandų skiriu sau arba draugams, o po to padarau visus rašto darbus, kad skaityti galėčiau atsigulusi į lovą.
Šeštadienis man - diena be knygų, sekmadienis - „namųdarbadienis“. Atostogas šiais metais pamiršau, nes kitaip nieko nespėčiau, o pasikartoti tikrai yra ką - ypač tiems, kurie laiko daug egzaminų. Tiesiog svarbiausia gerai išsimiegoti, pailsėti ir mąstyti, jog egzaminai - tiesiog dideli kontroliniai darbai, kurie ankščiau ar vėliau praeis, bet dėl to negalima į juos žiūrėti neatsakingai.
Noriu tikėti, kad taip pat galvosiu ir po egzaminų, jog pokyčiai ir atsakomybė tik ugdo sielą, nieko iš jos neatima, skatina augti ir tobulėti. Noriu visiems esamiems ir būsimiems abiturientams palinkėti kantrybės tam, ką daro.
--
Šis straipsnis yra DELFI Piliečio abiturientų straipsnių ciklo apie pasiruošimą artėjantiems egzaminams dalis.
