Antroji diena žadėjo dar didesnius nuotykius, nes savaitės tvarkaraštyje buvo pažymėta diena su DELFI TV. Iki šiandien nelabai įsivaizdavau, kaip ten viskas vyksta, nes video reportažus matome tik iš vienos pusės, tačiau daug laiko susipažinimui nereikėjo.
Rytinis oras nežadėjo nieko gero, tačiau vidinė nuotaika sakė, kad laukia kažkas įdomaus. Jau iš vakaro buvau perspėta atvykti kiek anksčiau, nes iš karto turėjome važiuoti į filmavimą. Taip ir buvo, nuo ankstyvo ryto mane su savim pagriebė vienas iš DELFI TV žurnalistų ir kartu su operatoriumi išvažiavome į filmavimo vietą.
„Premiere“ juvelyrikos parduotuvė mus priimė labai svetingai. Nudžiugino tai, kad darbas - tai ne tik paties interviu ėmimas, bet ir bendravimas. Kaip po to paaiškino mano šios dienos kolegos, bendravimas smarkiai padeda, norint įsijausti į tai, apie ką rašai, ir tuo labiau padeda žmogui, kurį kalbini, atsipalaiduoti, taip kur kas lengviau parašyti įtikinamą straipsnį. Tad turbūt pats bendravimas ir žmogaus kalbinimas užėmė ilgesnę dalį nei tikrasis pasakojimas, bet kaip vėliau aiškiai matėsi, tai išties padėjo pašnekovui atsipalaiduoti.
Pasibaigus šiam, kiek rimtesniam reportažui, mes turėjome keliauti atgal į redakciją, tačiau atsiradusio pasiūlymo keliauti kurti kiek laisvesnio žanro video filmuko, atsisakyti negalėjau.
Atvykome į dviračių servisą „Velokliniką“, esantį netoli Gedimino prospekto ir šalia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kuris tuo metu dar buvo uždarytas. Tačiau netrukus pasirodė jaunas vaikinas, kuris kaip vėliau pasirodė, buvo šios įmonės direktorius. Jis mums aprodė vidaus patalpas, supažindino su įvairiomis spynomis ir keliavome į gatvę kurti svarbiosios filmuko dalies.
Žavėjo ne tik tai, kad ši tema iš vidaus atrodė tikrai įdomi, bet ir tai kad visi buvo iš tiesų paslaugūs, ne kartą klausė ar nepavargau ir ar ne šalta, kas buvo labai gražu iš jų pusės, nes mūsų maršrutas buvo pakankamai ilgas.
Ryte buvęs šaltas oras po truputį šilo, bet lauke vis vien buvo šaltoka. Tačiau reportažui oro sąlygos visai netrukdė. Kol DELFI TV kartu su „Veloklinikos“ direktoriumi rengė reportažą, aš stebėjau ne tik juos, bet ir aplinkinių žmonių reakciją. Jų abejingumas tam, kad mes apžiūrinėjam svetimus dviračius, šiek tiek liūdino. Ir tik vienoje Gedimino prospekto vietoje, mums apžiūrinėjant dviratį, iš pastato išlindo apsauginis. Tokia žmonių reakcija į aplinkinius įvykius gąsdina, nes aiškiai parodo, kaip nesaugu mums yra net centrinėse miesto gatvėse.
Taip pat nebuvo sunku pastebėti lietuvių veiksmus, pamačius kamerą: jie arba labai nori pasirodyti prieš kamerą, arba kaip tik stengiasi visais būdais jos išvengti. Dalies reportažo mums nepavyko padaryti vien dėl to, kad žmonės bijo būti rodomi viešai.
Reportažas manau pavyko gerai ir kilusios naujos idėjos ateityje sudomins DELFI skaitytojus, o diena prabėgo stebinančiai linksmai ir darbas tokioje srityje mane išties sužavėjo. Ar kada teks pasirinkti tokia sritį - nežinia, bet čia esantys žmonės parodė, kad tokia darbo specifika labai įdomi ir nepranašaujanti kasdieninės rutinos.
Tad antroji diena DELFI mane nuoširdžiai nudžiugino. Manau, jei ir toliau gausiu tiek įdomių užduočių, liksiu tikrai patenkinta šia praktikos savaite.
