Visi namiškiai laukdavo visų šeimos narių. Esame keturi broliai, net ir dabar vienas kito ilgimės, vis dažniau prisimename įvairius atsitikimus.

Penki susitikimai su mirtimi

Mirtis mane persekiojo nuo mažens, tačiau priartėjus per plauką, lyg burtininko lazdele ji pasitraukia, gal tai saugo angelas sargas arba pats aukščiausias. Vaikystėje į šiuos atsitikimus nekreipiau daug dėmesio, na įvyko, tai įvyko, bet kartą po sunkios traumos gulėdamas susimąsčiau.

Prieš kiekvieną sunkią traumą sapnuodavau savo mylimus ir brangius žmones, kurie ką tik buvo iškeliavę į amžinybę. Mano gyvenime buvo ir daugiau sunkių traumų, bet šį kartą paminėsiu tik penkias, kurios man labiausiai įstrigo.

Esu vyriausias iš keturių Stefanijos ir Petro Blaževičių vaikų. Gimemė ir augome gražiame Ignalinos rajono Girutiškių vienkiemyje. Tėvams nesuspėjus atšvęsti vestuvių medaus metinių, prasidėjo karas. Tėvą paėmė į sovietinę armiją, po to -į frontą, iš kur grįžo sužeistas, ilgus metus galėjo judėti tik su ramentais. Šeima gyveno sunkiai. Sunkmečiu labiausiai gelbėjo miškai, anuomet dar dar neišmindžioti iš toliau atvykusių miestiečių.

Žaibas virš galvos

Buvau gal dvylikos metų. Ankstyvą vasaros rytą aš su mama ir tėvu išėjome pasidairyti pirmųjų baravykų. Staiga dangus užtemo, pradėjo griaudėti ir žaibuoti. Pradėjo lyti. Kur slėptis, kad lietus nepermerktų?
Sustojome po šalia augančia aukšta egle. Perkūnijos dundesys artinosi vis arčiau ir arčiau, giria ošia siaubingai, eitum į laukymę, bet pro tankią augaliją, jos nematyti.

„Bėgam iš čia“ - pasakiau tėvams, patraukiau juos už rankos ir visi kartu pasileidome bėgti. Pabėgėjome gal dvidešimt metrų, trenkė žaibas, taip, kad mes vietoje sustojome, atsisukome, o gi mūsų eglė suskaldyta į gabaliukus. Negalėjau paaiškinti, kas pašnibždėjo nuo jos pasitraukti, matyt buvo tokia aukščiausiojo valia. Ta eglė augo šalia kelio, kuriuo mes dažnai važiuodavome ir visuomet prisimindavome, tą žaibą.

Per lūžtantį ledą

Ilgos vasaros dienos, skaisti saulė suteikdavo daug džiaugsmo, tačiau ruduo, žiema, taip pat turėjo taip pat kažką nepaprasto. Kaimo vaikai, užsigrūdinę labiau nei miesto.

Rudens ir žiemos rytais keldavomės prieš septynias, nes Pažemiškių septynmetė mokykla buvo už devynių kilometrų. Nesvarbu, koks kelias, sniegas ar lietus, tamsu ar slidu, į mokyklą reikia eiti. Septintoje klasėje nebuvo nei vienos dienos, kad nenueičiau į mokyklą ar bučiau pavėlavęs. Taip pat ir broliai. Mokykloje seniai ėjo kalbos, kad mes kažkur labai toli gyvename. Kartą auklėtoja Vanda Ragaišienė ryžosi pažiūrėti, kur gyvename. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jai kelionė dviračiu į mūsų vienkiemį pabodo. Prisimenu, vos įžengusi i namų kambarį mamos paprašė vandens ir leisti nors truputi pagulėti kitaip atgal negalės sugrįžti. Kai Dūkšto ežerą sukaustydavo ledas eidavome tiesesniu keliu, mums sutrumpėdavo trims kilometrais.

Tą įsimintiną 1958 metų lapkričio rytą atsikėlę su jaunesniu broliu Stasiu apžiūrėjome dangų, žvaigždėta, šalta. Puiku, paėmę lazdas į rankas patraukėme Dūkšto ežero link. Ledas - permatomas, skaistus, matyti dugno žolės ir žuvys. Smalsumo vedami grožėdamiesi povandeniniu pasauliu, bėgame pakrante pabaksnodami lazdomis į ledą, kaip stiklas, tikrinome jo stiprumą. Prie vandens gimę ir augę gerai žinojome, kad po vienos nakties šalčio jis negali būti stiprus,tačiau skubėdami ir patys nepastebėjome, kaip nutolome nuo kranto ir atsidūrėme ežero viduryje.

Staiga ledas pradėjo traškėti. Priešais matome vandens vagą, tai į Dūkšto ežerą įtekanti pirmasis Šventosios ūpės intakas, dar visai neužšalęs...

Sustoti ir grįžti jau negalime, ledas už mūsų jau suaižėjęs. Peršokę upelio juostą, vienas kitą padrąsindami bėgame bėgti viens nuo kito truputi toliau, tik nesustoti, tik nesustoti. Po kojomis girdime, kaip treška plonutėlis ledas. Nekalbėdami bėgome, kol nepasekemė kranto ir nustojo traškėti ledas.

Pasijutome, kaip antrą kartą gimę. Į mokyklą nuėję to ryto įvykio niekam nepasakojome. Tylėjome ir namuose. Mes su broliu puikiai supratome, kad stebuklas mus išgelbėjo, ežeras tarp miškų, nelaimės atveju, niekas, net ir nepagalvotų, apie nelaimę, o po paros ledas jau buvo sukaustęs ežerą
jokių šansų rasti vaikus nebūtų. Gal po kokios savaitės šeimai vakarieniaujant nedrąsiai papasakojau, kas mums nutiko. Mama išklausiusi apibarė, o paskui turbūt suvokusi, kas galėjo atsitikti, atsiduso ir tarė „Viskas Dievo valioje“. Po poros dienų šaltis Dūkšto ežerą kaip reikiant sukaustė, bet mes dar ilgai nėjome tiesiai per ežerą.

Kaip degė Liepojos durpynai

Tuo metu tarnavau kariniame jūrų laivyne. Kad tinkamai paruoštum jūreivius tarnybai, pirmiausia jie buvo apmokomi mokomosiose daliniuose, tai buvo man buvo skirta Liepoja. Tarnystės pradžioje būnant Liepojos mokymo centre Birželio mėnesį, kartu su kitais tarnybos draugais gavome įsakymą vykti gesinti gaisro degančio durpyno. „Faktiškai gaisras buvo užgesintas, tačiau, vadovybė po penketą šešetą jūreivių paliko budėti, kad atsiradus židiniui, galėtų likviduoti židinį. Dieną niekas netrikdė ramybės, bet ryte auštant žadina tarnybos draugas Tolikas ir ragina greitai „Bėgam iš čia“. „Kuriam galui,kas jam pasidarė?“ - nepabudę iš miego, pradėjo muistytis jūreiviai.

„Sakau bėgam“,– neatstojo Tolikas, jo balse buvo, kažkas tokio, kas staiga visus privertė pakilti. Jei šiuos žodžius būtų pasakęs kitas, gal apsivertę ant kito šono būtume likę gulėti. Bet Tolikas – ramus mažakalbis draugas, visi jį gerbė, todėl susirinkę savo daiktus nusekėme paskui jį. Paėję gal trisdešimt metrų, už nugaros išgirdome duslų, lyg iš po žemių garsą. Atsisukome - pušies, po kuria mes miegojome akimirksniu prasmego.

Pasikėlė didelis dulkių ir pelenų debesis, bet toliau mes jau nežiūrėjome siaubo apimti bėgome nesustodami. Žinią pranešėme vadovybei, ant kojų buvo pakeltos visos gelbėjimo tarnybos, tuoj pat iš miško buvo išvesti visi jūreiviai. Prieję kelią Liepoja – Palanga pamatėmė, kad ekskavatorius kasa plentą, o po juo jau toli išdegęs. Taigi, galima įsivaizduoti ant kokios iš degusios žemės stovėjome mes. Taigi, jeigu ne Tolikas Liepojos durpynuose galėjo būti mano kapas. Klausiau Toliko,kas jį įspėjo apie nelaimę. Šis atsakė: „Aš nežinau“. Jis negalėjo paaiškinti, to kas įvykio, Tolikas buvo apstulbintas ne mažiau už mus, bet kažkokia jiega tai perspėjo jį.

Energetiko klaida

Po kariuomenės dirbau dirbau antrojo statybos tresto šeštoje statybos valdyboje vyr. energetiku. Žinodamas visas elektros saugos taisykles padariau didžiulę klaidą. Buvo žiema, statybininkų buitinėse patalpose užšalo šildymo sistema. Jai atšildyti prijungėmė suvirinimo aparatą, išbandėme. Pradėjo šildyti, palikome nakčiai. Jį turėjo prižiūrėti kūrikas, tačiau jis kažkur dingo ir šildymo sistema liko be priežiūros.

Šeštadieni anksti ryto nuvažiavęs išsigandau - kūriko nėra, suvirinimo aparatas dirba tuščiai. Pradėjau tikrinti, nustačiau: perdegęs kabelis. Norėdamas sujungti nudegusius suvirinimo laidus, paėmiau į rankas vieną kabelio galą, kitas buvo po sniegu, norėdamas sujungti nutrūkusius galus pradėjau ieškoti kito galo. Paėmiau į rankas. Taip sudariau grandinę elektros srovei tekėti. Per mane pradėjo tekėti elektros srovė. Aplinkui nė gyvos dvasios. Kūną ir raumenis sukaustė. Kaip išsilaisvinti? Akimirksniu pagalvojau, kad dabar gali likti mano du maži vaikai. Nuleidau rankas, kiek galima žemiau, uždėjau koją ir staigiu judesiu ištraukiau rankas iš elektros grandinės. Sakoma, kad kartais užtenka minutės, kad pajustum, jog gyveni.

Priverstinis skrydis iš penkto aukšto

Tuo metu jau dirbau „Vilniaus statybos“ Jungtinio profsąjungos komiteto pirmininku. Visa šeima atostogavo Girutiškių vienkiemyje. Man reikėjo dalyvauti Statybininko dienos minėjime, po to turėjau vykti į Nidą, į poilsio namų „Kastytis“ atidarymą. Sūnūs Laimas ir Vytautas nutarė, kad jiems geriau likti kaime, aš jiems palikau raktus ir mes su žmona atvažiavome į Vilnių. Prie buto durų sakau žmonai: „Rakink“- sakau žmonai. Raktų neturiu, palikau vaikams.

Pasikėliau į penktą penktą aukštą, su kaimynu iš įvairių virvučių susukome virvę. Patikrinome: „Dramblį išlaikys“. Pririšome, perlipau per balkoną, paleidau rankas nuo balkono užsikabinau už virvės, virvė trukt ir nutrūko. Pamačiau, kad krentu ant betoninės atraminės sienutės.

Akimirksniu spėjau atsispirti nuo sienos ir pakeisti kritimo kryptį. Nors kritimas truko dvi tris sekundes, atrodė, kad skrendu amžinybę. Žaibiška orentacija, gebėjimas valdytis kritinėje situacijoje, o gal kita man nežinoma jėga švelniai sustabdė kritimą. Kritimas baigėsi, stuburo didele trauma. Ilgai reikėjo gydytis ligoninėje, reabilitacija ir taip toliau. Žmona verkia, geriau jau duris būtume išlaužę. Tačiau sakoma, jei dievas nori nubausti, atima protą.

Sapnai – proto pranašai

Kraupių nuotykių, mirties artumo, vienam žmogui lyg ir per daug, nors čia paminėjau toli gražu ne visus atsitikimus, kurie galėjo būti mirtini. Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina, greičiau panašu į legendą, bet tai iš tikrųjų buvo. Kas tai: stebuklas, perspėjimas, dievo bausmė. O gal šie atsitikimai duoda pagrindo susimąstyti, kaip reikia gyvent? Apie kiekvieną grėsmę perspėdavo sapnai, visi jie buvo susiję Anapilin Išėjųsiųjų artimų mintimis. Prisimenu, prieš, atsitikimą su elektra sapnavau močiutę, ji man sako: „Vaciuk ateik pas mane.“ Atsakiau: „Vaikai maži, leisk dar pagyventi“. Močiute linktelėjo: „Gyvenk“.

Prieš krintant iš penkto aukšto prisisapnavo pusbrolis, kuris buvo nesenai palaidotas. Grįžęs po konferencijos, pavargęs, atsisėdau į fotelį, kartu su kitais šeimos nariais, nejučia užsnūdau ir sapnuoju, kad jis mane traukia į duobę. Aš taip atsispyriau, kad vos fotelio neišgriuvau, pasakiau namiškiams. Mama sako: „Saugokis, vėl bus nelaimė“ - palinksėjo galva žmona. Taip ir įvyko. Tiesa aš ir pusbrolio prašiau paleisti mane, o jis man - „gyvenk“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.

Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?

Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.