R.Žilinsko mintyse gana aiškiai išryškėjo du esminiai rakursai: pirmasis, kad homoseksualai iš tiesų susiduria su didelėmis problemomis ir antrasis, galbūt netgi daug svarbesnis ir iš dalies išplaukiantis iš pirmojo, kad jų problemas nagrinėja gana kontraversiški asmenys.
Sunku pamiršti tą ponios Tapinienės laidą, kurios metu Tolerantiškos Jaunimo Asociacijos atstovas A.Rudomanskis įteikė R.Žilinskui raudoną klouno nosį. Tą dieną TJA viešai ir aiškiai parodė, kad LGBT problemos jiems yra antraeilis prioritetas, pirminis yra vis dėl to politika. Tik taip galima paaiškinti, kaip neva už lygybę ir toleranciją kovojanti organizacija tokių veikėjų kaip J.Panka, P.Gražulis, K.Uoka kontekste nusprendė viešai pažeminti R.Žilinską. Manau, tąkart TJA aiškiai pasiuntė visuomenei žinutę, kad vadovaujasi principu „kas ne su mumis – tas prieš mus.“
Nepadėjo tąkart nė R.Žilinsko aiškinimai, kad su juo niekas nė nemėgino leistis į kontaktą, neprašė jo padėti nagrinėti problemų, o R.Žilinskas yra beprecedentis atvejis Lietuvos politinėje padangėje – ne tik pirmasis homoseksualas išrinktas į parlamentą, kuris atvirai neslepia savo seksualinės orientacijos, tačiau dar ir konservatorių partijos narys.
Būtent už pastarąjį dalyką jis ir buvo nubaustas TJA. Tradicionalistai (ryškiausi mūsų politinėje padangėje - konservatoriai) yra ideologiniai progresyvistų priešai. O progresyvistų idėjos persipina ne tik su kova už homoseksualų teises, tačiau ir moderniu feminizmu, kurio idėjos vis labiau pradeda priminti supremacistinį (kaip priešingą pasisakančiam už lygybę) judėjimą, iš ten pat sklinda ir įvairios iniciatyvos socialinėms reformoms (dar kitaip žinomoms kaip „genderizmas“) ir kt.
Bet kaip tik dėl šios priežasties tokie asmenys kaip R.Žilinskas neturėtų apleisti „Baltic Pride“ parado. Ypač po to, kai viešai ir kategoriškai išsakė savo mintis, kurios akivaizdžiai parodė, jog R.Žilinskas pats susiduria su jomis gana asmeniniame lygmenyje. Kad visuomenė pamatytų, jog homoseksualų problemos yra aktualios ne tik A.Rudomanskiui, M.A.Pavilionienei, N.Vasiliauskaite ir kitiems progresyvizmo idėjų šalininkams, bet ir konservatyviems žmonėms. Dėl šios priežasties atskiri Liberalų Sąjūdžio partijos nariai rengia iniciatyvas liberalams taip pat burtis parade, kartu ir vieningai, solidarizuojantis su homoseksualais ir parodant rūpestį jų problemoms, bet nebūtinai tuo keliu, kokį mato progresyvistai. O koks tas progresyvistų kelias? Primityviai kalbant: ekskavatorium perlipti žmonėms per galvas ir jėga įteisinti savo idėjas.
Štai TJA atstovas D.Paulauskas šiame straipsnyje siūlo įvesti moterų kvotas. Iš esmės naudoti mechanizmą, kuris ir sudarė homoseksualų diskriminacijos partnerystės atžvilgiu problemą – valstybei kištis į privatųjį sektorių ir imti jį reguliuoti. Tokie pasisakymai žmones neretai stumia į baimę, kad ir homoseksualų partnerystė – tik pirmas žingsnis. Vėliau tie patys progresyvistų apologetai ims naudoti tą patį prievartos mechanizmą mėgindami įteisinti pozityvios diskriminacijos („pozityvi diskriminacija“ – ar tai nėra oksimoronas? Kaip diskriminacija (bet kokiame kontekste) gali būti pozityvi? Matyt gali, jei tai tarnauja kairiųjų interesams) institutą ir kitose socialinėse plotmėse. Taip iš esmės segreguodami vyrus nuo moterų ir sudarydami precedentą ateityje iškilti tokioms atskiroms socialinėms grupėms kaip „vyrai“ ir „moterys“ – iš esmės skatindami individualizmo eroziją.
Kitas panašus precedentas - neseniai viešojoje erdvėje nuaidėjusios iniciatyvos Juvenalinės Justicijos instituto kūrimui. Progresyvistų nenoras leistis į jokią diskusiją (Juvenalinė Justicija nėra joks vaikų atiminėjimo institutas, kaip viešumoje mėgino tai iliustruoti marginalai, tai tiesiog institutas, kurio prasmė yra kurti teisinius instrumentus skirtus produktyviau ir atsakingiau ginti vaikų teises), kai iš esmės žmonės neturėjo jokių problemų su pačiu institutu, išskyrus vieną skirsnį, teigusį, kad socialiniai darbuotojai savo paties sprendimu (kitaip tariant, nebūtinai esant labai aiškiai priežasčiai) galėtų atimti vaikus iš tėvų.
Lietuvoje socialinės problemos yra itin aktualios, nes turime gana nemažai asocialių šeimų, socialinė atskirtis mūsų šalyje vis dar yra viena didžiausių ES, tačiau pats retorikos „arba viskas – arba nieko“ principas perkelia problemų esmę į antraeilį planą ir eilinį kartą segreguoja visuomenę verčiant ją pasirinkti „kažkurią pusę“, kai visada yra tarpinės alternatyvos.
Grįžtant prie parado – kodėl yra pageidautina, kad jame žygiuotų ir R.Žilinskas, jau atsakiau, o kodėl žygiuosiu aš? Esu tikras, jog turime vadovautis universaliais principais. Krikščionims tai suprantama, pavyzdžiui, dekalogo pavidalu (Hamurabio įstatymai tikram krikščioniui bus nepriimtini, draudimai vogti ar žudyti ten yra universalūs – net jei tu nužudysi ar apvogsi nusikaltėlį, tai nebus moralinis pasiteisinimas), tiek idėjiniam liberalui, kuris gerbia individo pasirinkimą. Ir tai yra seniai pribrendusi diskusija, kurios viešojoje erdvėje smarkiai stinga – kurį kelia pasirinks Lietuva: prigimtinės teisės, ar eklektišką progresyvizmą, kur nėra kertinių moralinių principų, kuriais galėtume vadovautis.
Koks tas universalus principas? Žmonių teisė tarpusavyje susitarti. Jei pažiūrėtume į partnerystę iš technokratinės perspektyvos – tai tėra juridinė sutartis tarp dviejų žmonių. Net ir dabartinis santuokos supratimas retai savyje sutalpina visus skirtingų žmonių požiūrius. Galimybė dviems žmonėms laisvai susitarti, kaip jų sąjunga turėtų atrodyti, ir valstybės neutralumo pozicija to atžvilgiu – vienas būdas, kaip toks principas galėtų manifestuotis. Šitos problemos aštrumas jau išryškėjo atsiradus ikivedybinėms turto sutartims. Kai kurie žmonės pajautė poreikį apsisaugoti nuo galimo pasinaudojimo jų patiklumu, pasinaudojimo jausmais, dėl ko jie materialiai nukentėtų. Arba buitiškai tariant – visuomenėje egzistuojančių moterų, vadinamų barakudomis, ir analogiškų joms vyrų.
Šitai aprėpia daugybę aspektų – ne tik materialinį turtą, kurį gali tekti dalintis po skyrybų, tačiau ir apskritai visus finansinius įsipareigojimus, moralinius įsipareigojimus vaikams bei kt. Iš esmės tai tos pačios problemos, kurios jums trukdo gauti leidimą pasistatyti namą savo sklype, kai savivaldybė fiktyviai mėgina tempti gumą, nes konkretus jos darbuotojas laukia iš jūsų „paramėlės“, tai ta pati problema su kuria susiduriame mėgindami tiek el.energiją, mat valstybė jaučia „pareigą“ reguliuoti viską, todėl verčia priduoti visą Jūsų gaminamą el.energiją į jos tinklus, kur ji jau ją paskirstys taip, kaip „jai atrodo teisingą“. Sąrašas būtų begalinis ir jį galima tęsti ir tęsti, tačiau greičiausiai kiekvienas esat susidūręs su vienokia ar kitokia valstybės kontrolės forma, kuri jums galimai atrodė tiesiog absurdiška.
Tai štai todėl aš žygiuosiu tame parade. Nes aš manau ne kad valstybė turėtų įtraukti homoseksualų partnerystę ir prilyginti ją santuokai, tačiau aš manau, kad valstybė apskritai turėtų panaikinti šį institutą. Santuokos niekur nedings. Tikintieji visada turės bažnyčias. Tradicijų visada galima laikytis taip, kaip tau patinka, tačiau šį institutą iš esmės reikia reformuoti.
Ne dėl to, kad jis būtų koks tai amoralus ar neteisingas, bet laikai pasikeitė ir žmonių poreikiai pasikeitė. Jie gali santuoka vadinti bet kokią savo sąjungą (šio straipsnio autorius asmeniškai laikosi pozicijos, kad joks popiergalis neprivers jo įsipareigoti labiau, nei jo paties pasiryžimas ir moraliniai įsipareigojimai, tokie kaip deklaruotas atsidavimas, meilė ar/ir kiti jausmai/pažadai, ir šiuo principu jis jaučiasi lyg jau būtų vedęs, mat aukščiau už viską jam yra jau minėti jo paties moraliniai įsipareigojimai).
Dar viena priežastis dėl kurios aš Liepos 27-os vidurdienį būsiu Gedimino prospekte yra ta, kad tokie veikėjai kaip J.Panka viešai gąsdina, jog žmonės netoleruos tokių paradų. Tai tie patys žmonės, kurie šiaip aiškina, kad homoseksualams netrūksta jokių teisių. Jeigu taip yra – tai kokios problemos gali jų laukti? Ponas Panka apsvaigęs nuo savo komunistinės dialektikos (prieš rinkimus žadėjęs apipilti studentus, jaunas šeimas mistiniais pinigais, kurių jis kaip ir nelabai turi ir net nežino iš kur paimti), dabar lyg koks NKVD agentas grasina kokia tai komendanto valanda vidurdienį mūsų sostinėje, kai visai neseniai pats be jokio leidimo žygiavo tuo pačiu Gedimino prospektu ir jautėsi turįs teisę (ir aš manau, kad jis ją turėjo, tik kodėl dabar jis mėgina ją atimti iš kitų?) tai daryti.
Šitai yra jau kitas kraštutinis paradoksas, mat sunku suprasti, kaip savivaldybė gali drausti žmonėms žygiuoti parade (būtų jie homoseksualai, heteroseksualai, nacionalistai ar progresyvistai), jei tai laiduoja mums mūsų Konstitucija (aukščiausias teisinis dokumentas)? Vienintelė neteisybė čia yra papildomos savivaldybės išlaidos, reikalingos apsaugai, ką būtų galima lengvai apeiti pareikalaujant parado (bet kurio) dalyvių ir/ar organizatorių jas padengti. Tai ne tik būtų visuomeniškai teisinga (niekas neturėtų mokėti už kitų žmonių paradus), bet ir greitai parodytų, kiek žmonės yra pasiryžę paaukoti mainais už savo viešai deklaruojamas vertybes, ir dar paremtų mūsų policiją, kuriai stinga finansavimo.
Summa summarum, viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsite į problemą (o jų yra ne viena). Jums nepatinka pernelyg arogantiški kai kurių toleranciją deklaruojančių organizacijų atstovai? Jums nepatinka jūsų pačių valstybės piliečiai, kurie iš esmės nieko nedaro, tik nori galimybės reglamentuoti savo santykius juridiškai taip, kaip ir visi? Jums nepatinka perdėm didelė valstybės intervencija į individo gyvenimą? Galbūt Jums nepatinka viešumoje kitus jūsų piliečius gąsdinantys pseudo-lyderiai?
Paradas, regis, tampa simboliu visiems šiems dalykam. Todėl galbūt derėtų vengti generalizacijų. Egzistuoja visas nuomonių ir požiūriu spektras. Jų yra gerokai daugiau nei du, kad ir kaip kai kurie nuomonės formuotojai ir visuomenininkai nenorėtų, kad jūs tai suprastumėt.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!