Bėk, Goody, bėk...

Mašina, atrodo, juda taip lėtai, nors spidometras prašokęs 100 km atžymą. Gal dar gyva? Gal pabėgo, gal tik sužeista... mes ją rasim, išgydysim... Aš dar netikiu tuo balsu ragelyje „Goody negyva...“, maldauju, kad tai būtų klaida. Kodėl neįšokai vakar į mano mašiną, kaip kartais padarai, ir aš tikriausiai neatlaikius Tavo šelmiško maldaujančio žvilgsnio, būčiau pasiėmusi Tave kartu. Kodėl pagailėjau Tavęs ir neuždariau namelyje... 

Galvoje sukasi ir sukasi Tavo gyvenimo kaleidoskopas. Prisimenu, kaip dukra su savo drauge rinkosi šunytį. Jos pasirinko tave, nes Tu pasirinkai jas. Prisimenu sendinto vario raudonumu žvilgantį Tavo kailiuką ir išdidžią povyzą Tavo nuotraukose. Prisimenu ir tavo nerimą, išvydus daug ir tamsiai apsirengusių žmonių.

Per neilgus Tavo gyvenimo metus šalia Tavęs esantys žmonės mokė tave mylėti pasaulį, pasitikėti aplinkui esančiais žmonėmis. Ir Tu patikėjai... Tu visuomet būdavai Princesė (dažnai tave taip ir vadindavom) visada įsitaisydavai patogiausioje vietelėje, visuomet išsireikalaudavai skanesnio kąsnelio, visuomet norėjai būti paglostyta pirmoji. Tu dalyvaudavai visur, tave mylėjo daugybė žmonių... Pasaulis mylėjo tave ir Tu mylėjai pasaulį. Tuo metu mes praradom budrumą ir blogis atsėlino, kada to mažiausiai tikėjomės... Bėk, Goody, bėk...

Kai po dviejų valandų lėkimo, prisijungiu prie mūsų sodo keliuku lėtai judančių mašinų, matau tarp jų ir policijos automobilį, suprantu, kad šis kortežas juda link Tavęs. Ir kai Tu nepašoki džiaugsmingam pasveikinimui, nepuoli laižyti nevalingai riedančių ašarų, o lieki gulėti kepinama kaitrios vasaros saulės, viltis numiršta... Net pakelės dulkėse Tu atrodai Princesė – ant tavo kaklo matau tą elegantišką skarelę, kurią laikinai atsisveikindama parišo rūpestingoji tavo šeimininkė Simona... Bėk, Goody, bėk...

Tu jautei blogį, kaip jaučia visi šunys. Tikriausiai Tu išgirdai lėbautojų klyksmus, pajutai grėsmę ir bandei pasakyti tai pasauliui savo lojimu. Tai suerzino sugėrovus. Jie puolė Tave. Drebėdama iš baimės, Tu parlėkei ir pasislėpei po sodo stalu. Vienas iš galvažudžių atsekė paskui tave klykdamas „kur ta su kaspinėliu, aš ją užmušiu!!!“ Negrabi apsėstojo ranka bandė sugriebti Tave. Bėk, Goody, bėk...

Ir Tu bėgai... Nežinau, ar pasiekė Tave sunkios lazdos, kurią pakeliui nusitvėrė žudikas, smūgiai, ar jo niekingoji ranka užspaudė Tavo gerklę... Niekas to nematė, o gal nenorėjo matyti. Tu kovojai gyneisi, kiek leido tavo jėgos... Tu palikai mums ženklą ant žudiko rankos. Ačiū, Tau, Goody, dabar mes žinom, kas gyvena šalia mūsų. Mes daug ką sužinojom eidami tavo mirties keliu. Sužinojom, kad Tu vis dar bėgai, nors širdis, mylėjusi pasaulį ir žmones, jau buvo ant sprogimo ribos... Nors ne Tu išgąsdinai vieną iš tavo žudikų vaikystėje, ne Tu išrausei duobę kito smogiko darže, tačiau apakę ir apkvaitę baudėjai troško Tavo mirties, troško matyti Tavo agoniją... Bėk, Goody, bėk...

Tu dar stengeisi... Baudėjai pabūgo Tavo narsos, jie bijojo artintis prie silpstančio Tavo kūnelio. Tada kitas galvažudys užvedė riaumojantį žvėrį, ir, nukreipęs šviesas į Tave, rovė pirmyn. Į apakintą šviesų leisgyvį tavo kūną trenkėsi kažkas sunkaus. Tą trenksmą išgirdo žmonės, tie žmonės išgirdo ir silpną tavo cyptelėjimą (jėgos jau buvo išsekusios), tie žmonės pasakė „tikriausiai nutrenkė šunį...“, matė kaip galvažudžiai kažką aptarinėjo prie merdinčio tavo kūnelio. Žudikai visada grįžta į nusikaltimo vietą. Naktį, kai viskas aprimo, maskuoti pėdsakų sugrįžo ir Tavo baudėjai. Nuo savo sklypo patvorio jie nuvežė Tave prie bendro keliuko ir numetė. Bėk, Goody, bėk..

Sekdami Tavo kančių kelią, mes supratom, kad ne visi žmonės, galės viską  papasakoti pareigūnams. Mes suprantam ir juos, jie bijo išeiti iš komforto zonos, jie linkę patylėti, jie nori gyventi ramiai, nors giliai ir supranta, jog taip slėpdamiesi, jie užleidžia vietą blogiui, kuris kiekvieną akimirką be ceremonijų gali peržengti per jų namų slenkstį.  Juk smurtautojas, pakėlęs ranką prieš gyvūną, nesunkiai ją pakels prieš vaiką, prieš žmoną, prieš kaimyną. Ir taip bus tol, kol mes jiems tai leisime.

Aplankę daugelį sodo kaimynų supratom, kad yra ir žmonių nepraradusių sąžinės ir atsakomybės už tuos, kuriuos prisijaukinom. Ačiū jiems. Jų padedami mes kovosim, Goody, kaip Tu kovojai savo paskutinę kovą su šio pasaulio piktaisiais. Galbūt ir mums lemta pralaimėti, bet „...silpnieji privalo laikyti pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi...“.( J. Marcinkevičius).

Bėk, Goody, bėk...