Gaila, kad nemoku taip įspūdingai pasakoti ir perteikti to džiaugsmo, kurį suteikia netikėtumai. Tai nutiko praeitais metais, kai dar buvau pakankamai „žalias“ festivalių lankytojas. Iš tiesų, esu asmuo, pamirštantis gyvenimo smulkmenas ir mane pažįstantys tuo nebesistebi. Bet būtent tai, kaip sako anglai made my day, o gal tiksliau, beveik kiekvieną dieną kažkuo netikėtai ypatingą.
Tai buvo rugpjūčio 5-oji, kai susikrovus daiktus, ir, beje, viena, pajudėjau Galapagų link. Vidinis klaustukas neleido ramiai sėdėti vietoje: tas keistas jausmas, kai žinai, kad palikai kažką itin svarbaus, bet vis tiek nesigręžioji atgal. Na, žinant mano būdą, nesigręžioti yra lengva: patikrinau ar piniginė, bilietas, telefonas vietoje, ir nusiraminau. O kas gali daugiau nutikti?
Bet, pasirodo, gali. Laiminga, atžymėta ir su viltimi rasti smagius kaimynus, nutapenau gilyn į salą. Paieškos nebuvo sunkios: visgi festivaliai vienija žmones ir tai man pati gražiausia viso šio „aparato“ dalis. Tačiau po keleto valandų, atėjus reikalui pasistatyti būstą, iškilo klausimas: o kurgi manoji palapinė? Iš pradžių pamaniau, jog kaimynai mėgsta tokius juokus, bet greit paaiškėjo, kad geriausiai taip moku juokauti pati.
Mano palapinukė ir kai kurie higienos reikmenys tuo metu ramiausiai snaudė namie ant sofos. Ogi sakau, iš kur tas toks lengvumas keliaujant link festivalio! Iš pradžių mažiukas naujienų šokas, o paskui ranka ant peties - kaimynai padės visada. Festivalis su kaupu užskaitytas.
Ir kai pagalvoju, man taip nuostabiai keista, kokie gali būti atsitiktinumai, nes pirmoji kaimynė, priglaudusi nakčiai, dabar geriausia mano draugė, kartu kremtanti mokslus tam pačiam universiteto suole.
