Prasidėjo viskas taip: vasarą, po pirmųjų mano studijų metų, draugė įkalbino vykti į „Bliuzo naktis“ Varniuose. Nors anksčiau ten nebuvau lankęsis, bet girdėjau nemažai gerų atsiliepimų: puiki muzika, atsipalaidavusi publika, šauni vieta ant ežero kranto – viskas, ko reikia geram laiko praleidimui. Taigi nusipirkome bilietus ir nekantriai laukėme renginio.
Nors orų prognozės ir apniukęs dangus nežadėjo nieko gero, penktadienį mes optimistiškai nusiteikę patraukiame į autobusų stotį. „Nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai“ – drąsiname save. Stotyje susitinkame su dar keliais pažįstamais bei pažįstamomis ir sėdame į autobusą. Kelionė neprailgsta – nors bevažiuojant prapliumpa lietus, šildomės į kuprinę įsimestais gėrimais ir į Varnius atvykstame nepraradę ūpo. Lietus taip pat nurimsta. Taigi, pirmąją dieną „atsifestivaliname“ nors ir balose, bet bent jau nelyjant ant galvų.
Kitą dieną tai pasirodo buvusi tyla prie audrą – nuo šeštadienio ryto prapliupęs lietus pila kibirais ir, atrodo, net nesiruošia liautis. Dieninį koncertą išgelbsti mažoji scena medinėje pastogėje, tačiau vakarop lietus pradeda vis labiau erzinti. Polietileno plėvelė ant palapinės nebepadeda – vanduo pradeda sunktis iš apačios, nes užsemia dalį palapinių miestelio – aišku, kaip tyčia, savąją aš pasistatęs drėgnojoje dalyje. Palapinę į sausesnę vietą keliu kokius tris kartus – visus nesėkmingai, nes užlieta teritorija plinta akimirksniu. Galiausiai ateina į galvą palapinę pasistatyti pliaže. Nors ten ją kėsinasi nupūsti žvėriškas vėjas, palapinė nebešlampa (iš dalies).
Susitikęs vieną mūsų bendražygę Olgą, su kuria susipažinau važiuojant į festivalį, sužinau, kad jai nutiko dar keistesnis dalykas: viename mūsų prekybos centrų išpardavime ji neįtikėtinai pigiai manėsi nusipirkusi palapinę ir tik išsipakavusi sužinojo, jog tai paplūdimio tentas (angl. „tent“ – palapinė, žodis „beach“, matyt, nepasirodė vertas dėmesio).
Nežinantiems, kas tai, sakau, jog tai audeklo gabalas, skirtas pasislėpti nuo saulės ar lietaus, bet miegojimui, švelniai tariant, ne itin tinkantis, nes iš visų pusių yra atviras. Vis dėlto, berods jai pavyko prisiglausti pas kažkokius pažįstamus furgone (ne pats blogiausias variantas šiuo atveju, pagalvojau). Taigi, pasidalinęs rūpesčiais, išsiruošiu žiūrėti šeštadieninio finalinio koncerto. Vėliau pastebiu, kad ne visi tokie kantrūs: išvarginti visą dieną žliaugiančio lietaus, klimpdami purvuose, kai kurie bliuzo mėgėjai niurzgėdami griauna palapines ir rengiasi namo.
Reikia paminėti, kad aikštelė prie scenos tuo metu jau buvo virtusi tikra kiaulių diskoteka: galbūt dėl oro, o gal ir dėl išgerto alkoholio kiekio, vis daugėja pakliuvusių į purvo pinkles. Nevykusiai pastatyta koja čia kainuoja išties daug: teškiuosi į balą ir prisidedu prie išbandžiusiųjų vietines purvo vonias savo kailiu. Čia pagalbos ranką vėl ištiesė ta pati Olga, pakėlusi iš balos ir pavaišinusi cigarete, nes iš manųjų po maudynių lieka ne kažin kas.
Šlapi iki paskutinio siūlo, purvini, bet laimingi rėkiame festivalio himnu tapusį The Road Band „Varniai, ežeras, bliuzo festivalis - bliuuuuuuuzooo naktyyyys“. Vėliau – šokiai ir linksmybės iki ryto. Sekmadienį, visiškai išgręžti ir išsigręžę daiktus judame namo. Atsisveikinu su Olga, tuo metu dar nežinodamas, ar ilgam. Varniuose įlipus į autobusą mus nuo galvos iki kojų nužvelgia vairuotojas ir tarsteli: „tai „Bliuzo naktys“, ar ne?“, į ką savo ruožtu atsakome plačiomis šypsenomis.
Toks tad buvo festivalis. Velniškai šlapias, bet smagus, kai pagalvoji. Ironiška, tačiau Olgą vėl susitikau tik po gerų poros metų, mieste, ir tada jau aš ją pavaišinau cigarete. Vėliau susitikome arbatos puodeliui, po to dar ir dar kartą, kol nejučia tapome artimais draugais, o galiausiai - vyru ir žmona. Šią vasarą paminėjome mūsų pirmąsias vedybų metines. Kai kas tai pavadintų likimu, o aš sakau – festivaliai suartina.
