Mano istorija nebus labai linksma, tai daugiau „vėpliški“ nuotykiai. Esu buvusi trijuose festivaliuose ir visuose savanoriavau. Istorija apie Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą 2012. Taigi, tik atvykau, ir prasidėjo nuotykiai. Pirmas darbas buvo nustumti šiukšlių konteinerį beveik 5 km. Manau, kas skaitote, tikrai neįsivaizduojate šio jausmo.
Iškart nuotaika subjuro, o po to buvau pastatyta į informacinio taško būrį, ten jau buvo smagiau. Susipažinau su visais renginio dalyviais, kurie norėjo į tualetą (per dieną klausimų „kur tualetas“ sulaukiau apie 1000, taigi paskaičiuokite, kiek sulaukiau per tris renginio dienas).
Atidirbus savo pamainą, galėjau dalyvauti renginyje, taigi 22 val. pasišalinau iš posto ir jau ėjau ruoštis, kai sulaukiau skambučio iš savo „vadovo“, jis man liepė už 20 min būti prie renginio palapinės, nes ten turįs man kažkokią užduotį, visaip bandžiau išsiginti, kad mano darbas jau baigėsi, bet nepavyko.
O nuėjusi pamačiau, kad tai ne vadovas, o vienas iš tų vaikinų, kuris klausė, kur yra tualetas. Buvau pikta, norėjau gražiai susiruošusi ateiti į renginį, o buvau su ryškiai geltona liemene ir žiauriai pavargusi nuo darbo. Vaikinas manęs maldavo pasilikti. Sako, eime, nupirksiu tau kavos, o išsitraukė kuponus, už kuriuos už dyką dalino kavą, buvo šiek tiek juokinga, bet vis tiek apsimečiau pikta.
O tada jis man pradėjo pasakoti istoriją, kad kai mane pamatė informacijos poste, aš jam labai patikau, bet numerio paprašyti nedrįso, nuėjo pas būrio vadus ir išmaldavo mano vardo pavardės ir telefono numerio. Mane tai sužavėjo.
Išgėrus kavą, pasiūliau susitikti vėliau, kai būsiu pasiruošusi ir čia ateisiu su draugėmis. Prieš išeinant jis man pasakė komplimentą, kad man nereikia ruoštis, puikiai atrodau ir taip. Ir ką jūs manote? Grįžtu į palapinę, o ten visi rūbai drėgni ir neturiu ką persirengti. Taigi tik nusimečiau ryškiai šviečiančią geltoną liemenę ir su draugėmis grįžome atgal.
Labai smagiai praleidome vakarą. Ir labai labai sušalome naktį. Ryte vėl nebuvo nuotaikos, kol neparašė jis. Vėl dirbau informacijos centre, ir prie manęs ateina darbų vadovė, kuri ant manęs labai šaukė, nes vakar kažkoks vyrutis skundėsi mano darbu, norėjo sužinoti vardą ir pavardę, rašyti skundą, kad manęs nepriimtų į jokį kitą renginį savanoriauti.
Pasirodo, tas vaikinas yra tas, kuris sakė, kad maldavo mano kontaktų, beje, jo vardas Saulius. Net nežinojau pykti ar juoktis. Tai buvo nuotykis, kuris tęsiasi iki šiol. Tą patį vakarą su draugėmis pabėgome iš to suvažiavimo, nes bijojome antrą naktį šalti. Ir įsivaizduokite, Saulius mane susirado Ukmergėje.
Net nežinau, kaip čia pabaigti laišką, jei pasakočiau toliau, labai ilga istorija būtų, taigi pažadu, jei laimiu bilietus, pratęsiu istoriją. Ir viską su smulkmenomis papasakoju apie Karklės festivalį. Būtų smagu sudalyvauti ne kaip savanorei.
--
Tai - nugalėtojos rašinys! Rūta keliauja į festivalį „Karklę“!
