Kadangi atostogų galėjau gauti tik paskutinę spalio savaitę, kai jau pasibaigęs turistinis sezonas ir jokia Lietuvos įmonė nebeorganizuoja pažintinių kelionių, teko ieškotis bendrakeleivių ir maršrutą kurtis patiems. Godžiai skaičiau „Google“ nurodytus straipsnius apie tautiečių įspūdžius, patirtus šiame krašte, ir esu dėkinga kiekvienam parašiusiam. Kiekvienas keliautojas, netgi iš tos pačios grupelės, mato daug ką savaip, kas nepatinka vienam - patinka kitam, taigi natūralu, kad mano pasakojimas gali sukelti prieštaravimų ar netgi suerzinti kitus keliautojus...
Sudarytame maršrute atsidūrė daug miestų, tad nutarėme kelionę pradėti diena anksčiau ir dar kartą apvaikščioti Vilniaus senamiestį, kad paskui galėtume palyginti su kitais Vakarų Europos miestais.
Sostinė Vilnius
Ištrūkus iš provincijos, mūsų sostinė - nuostabus, jaukus, kompaktiškas (turint omeny Senamiestį) Europos miestas. Apsižvalgymui pasitaikė tinkamas metas: graži rudens diena, kai medžių lapai beveik nukritę ir neužstoja panoramos, o jų likutis iš tolo švyti nuostabiu geltoniu, kurį dar labiau sustiprina ant žemės marguliuojantys lapų kilimai. Šis auksinis gamtos dekoras puošė Vilniaus kalnelius, jie atrodė kupini gyvybės, nesijautė rudens nykumo.
Akis niekaip negalėjo priprasti prie apsinuoginusio Gedimino kalno. Suprantama, kad senovėje gynybinė pilis negalėjo būti apaugusi medžiais, bet jie šį kalną darė didesnį ir paslaptingesnį. Dabar vienišas bokštas ir menki pastatėliai atrodo gana menkai, ypač kai norom nenorom palygini su kitų sostinių pilimis...
Užtat kita permaina - sutvarkytas Bernardinų sodas - nuteikė optimistiškai. Jis puikiai sujungia Gedimino pilies istorinį kompleksą (muziejai, paminklai Mindaugui ir Gediminui, Valdovų rūmai, Katedra) su šv. Onos gotikiniu perlu, Bernardinų vienuolynu ir kontrastiškuoju Užupiu, kur šalia prabangių namų skurdo nasrus šiepia apgriuvę trobesiai.
Užupio kvartalas man pasirodė kaip visos Lietuvos simbolis: vargšai ir turtingieji, apsukrieji ir gyvenimo žiopleliai... Ypač „sužavėjo“ gudruolių sumanumas privatizuojant vieną romantišką tiltuką: gali juo pereiti per Vilnelę, bet pakrante nepavaikščiosi - kelias pasibaigia ties privačiomis valdomis tiek į vieną, tiek į kitą pusę... Keliaudami po Portugaliją stebėjomis tokių užtvarų nebuvimu (arba jų nepamatėme).
Kaip ir dera artėjant Vėlinėms, besigrožėdami Vilniaus vaizdais nukulniavome iki Rasų. Iš tolo matyti švytinčių žvakių ir gėlių gausybėje paskendęs paminklas Pilsudskiui. Manau, kad daug kas apie šį veikėją turi savo nuomonę, tai apsieis ir be mano trigrašio... Mūsų iškiliausiųjų kapai prietemoje išsiskyrė nedrąsiomis ugnelėmis. Gerai, kad atsirado nepamiršusių Čiurlionio, Basanavičiaus, Putino, Sruogos... Lyg patvirtindamas išmintį, kad mirtis sulygina visus, likimas taip patvarkė, kad Sruogos kapas atsidūrė šalia Cvirkos, nepaisant to, kad sovietmečiu jų pažiūros buvo išsiskyrusios...
Rudenėjantis Vilnius nenuvylė - padovanojo puikių vaizdų ir sustiprino intrigą: kas gi bus ryt, poryt - visą savaitę keliaujant į „pasaulio kraštą“, taip Portugaliją vadino senovės romėnai.