Atlikti namų darbai - išankstinis informacijos rinkimas - žadėjo neblogų įspūdžių, juolab kad ir diena pasitaikė šilta (kaip pas mus rugsėjo pabaigoje) ir visą dieną „lukštenomės“ iki trumparankovių marškinėlių. Diuseldorfas - Šiaurės Reino - Vestfalijos žemės sostinė, taigi rengiausi lyginti su Vilniumi, nes ir gyventojų skaičius panašus. Šis miestas, kaip ir mūsų sostinė, įsikūręs prie dviejų upių: viena jam davė vardą, kita (Reinas) - ekonominį postūmį. Prieš 800 metų jis buvo nedidelis žvejų kaimelis, dabar - didelis pramonės ir pramogų miestas, net šeštadienį Reinu plaukė baržos ir kiti krovininiai laivai.
Pažvelgus į Diuseldorfo žemėlapį, galima pamatyti daug žalios spalvos: beveik penktadalį miesto užima įvairios poilsio zonos. Matyt, neatsitiktinai pirmiausia užklydome į gražų miesto parką. Apskritai mieste daug įvairių skulptūrų, paminklų, instaliacijų. Verta dėmesio miesto rotušė, Šv. Andriejaus bažnyčia. Pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti ir naujajai architektūrai. Teko girdėti, kad šiame mieste pėdsaką paliko ne vienas garsus šiuolaikinis architektas.
Artėdami prie senamiesčio, išgirdome minios ūžesį, vienu metu net pagalvojau, kad kažkur vyksta mitingas ar kokia demonstracija. Gal todėl, kad buvo gražus savaitgalis, senamiestis gauste gaudė nuo besilinksminančių prie alaus bokalų džiugaus šurmulio. Visose reklamose žadėtas ilgiausias pasaulio baras pasirodė tikrovė, nes pati gražiausia gatvė buvo sėte nusėta stalais, apsėstais įvairiausio amžiaus vyrų ir moterų. Čia turėtų suklusti pramogų mėgėjai: jiems tikrai šis vaizdelis būtų malonus. Galima pavydėti atsipūtusiems vokiečiams, matyt, neskaičiuojantiems eurų, bet mums, turistams, minios žmonių neleido pasigėrėti namų fasadais. Apskritai senamiestis priminė didelį turgų, iš kurio norėjau kuo greičiau ištrūkti. Taip ir likau neapžiūrėjusi ir nenusifotografavusi poeto Heinricho Heinės gimtojo namo, nors ruošiausi tai padaryti.
Tikėjomės smagiai pasivaikščioti Reino promenada paupiu palei senamiestį ir, kaip buvo rekomendavusi informacinio centro darbuotoja, ko nors užvalgyti, bet ir čia gaudė, ūžė užkandžiaujantys ir gurkšnojantys miestiečiai, tad supratę, kad greitai užkąsti nepavyks, įtraukę urzgiančius pilvus pasukome link geležinkelio stoties... Anksčiau Vokietijoje patirtas nusivylimas vokiečių pareigingumu (autobusas, važiuojantis į oro uostą, neatvyko, teko karštligiškai ieškoti panašių likimo draugų ir važiuoti taksi apie 70 km) neleido ilgiau užsibūti šiame mieste. Ne veltui liaudies išmintis juokauja, kad kopūstais nusvilęs ir pro daržą eidamas pučia...
Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet iš 12 ar 13 mano matytų didesnių ir mažesnių Vokietijos miestų Diuseldorfas paliko blankiausią įspūdį. Matyt, ne veltui kelionės po miestą vadovas rusų kalba daugiausia rašė apie pramogas ir apsipirkinėjimą, siūlomas netgi su asmeninio stilisto - konsultanto paslaugas... Prieš kelerius metus, turėdami tiek pat laiko, Maine patyrėme daug malonių akimirkų susipažindami su miesto lankytinais objektais, vaikščiodami puikia pakrante. Ir kalvotasis Vilniaus senamiestis nepalyginamai gražesnis. Nors jame nėra išskirtinio dizaino naujų pastatų, bet žavi puikios panoramos ir jaukus paprastumas. Netgi skurdas - apskretę kiemai ir namai - čia kažkoks jaukus.
Jei dar kartą tektų dieną praleisti Diuseldorfe, mėginčiau ieškoti turistinio autobuso su autogidu ar, priklausomai nuo metų laiko, leistis į apžvalginę kelionę Reino upe. Jei tai būtų paskutinė kelionės diena, grįžtant iš tolimesnių kraštų, ko gero, prisėsčiau viename iš triukšmingų vokiečių barų ir gurkšnodama vietinių taip mėgstamą alų su putele stebėčiau, kaip leidžia laiką šio miesto gyventojai. Tik tai jau būtų kita kelionė. Svarbu žinoti, ko nori... Šį kartą mano lūkesčiai liko neįgyvendinti.