Žodis „kažkas“ yra lengvai linksniuojamas ir nesunku pasakyti, kad priklauso nuo „kažko“, naudinga „kažkam“, jaudina „kažką“, „kažkas“ nesirūpina „kažkuo“... Išties kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų inicijuoti jam rūpimos problemos analizavimą ar net sprendimą. Pilietinė iniciatyva man, eilinei pilietei, atrodo kaip sniego gniūžtė: suspausk sniego gumuliuką ir pradėk jį ridenti, jei paims ir pratęs kiti, išeis didelis kamuolys.

Prasmingą akciją pradėjo Algimantas Stalilionis kartu su bendraminčiais „Facebook“ paskelbęs, kad Panevėžio žygeivių klubas planuoja 2013 metais žygiais ir talkomis, lankant 1863 metų sukilėlių mūšio vietas, paminėti 1863 metų sukilimo jubiliejųir kviečia prisijungti bendraminčius.

Aišku, šiam iškiliam ir nevienareikšmiškai vertinamam įvykiui paminėti jau yra ir bus skiriama nemažai oficialiosios valdžios dėmesio, tačiau tuos, kam mielesni kameriniai renginiai, kuriuose svarbi renginio dvasia, o ne masiškumas, kviesčiau dažniau pasižiūrėti į jų „Facebook“ puslapį ir dalyvauti viename ar kitame žygyje.

Organizatoriai planuoja 12 žygių (jau du įvyko). Tiems, kurie nėra dalyvavę žygeivių organizuotose susibūrimuose, norėčiau pasakyti, kad kiekvienas gali pasirinkti savo indėlį ir poziciją: niekas neprievartauja daryti to ar ano, kai kas kyla spontaniškai, organizatoriai numato tik svarbiausius dalykus, nes nė vieno žygio nėra šiaip sau laiko praleidimui - visur ieškoma prasmės.

Savo programoje žygeiviai drąsiai galėtų įrašyti Vydūno žodžius: „Būkime esmės žmonėmis“. Tokie susibūrimai būna energetiškai šviesūs, matyt, susiformuoja tam tikra aura ir kitokių pažiūrų ar mąstymo žmonės patys pasijustų nejaukiai... Žmogus turi pats suvokti ir žinoti, ko nori.

Vydūnas teigė, kad žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Jei esi dar tik žmogus sau, tai galėsi likti šiek tiek nuošalyje, stebėti ir pats nuspręsi, ar jau nori eiti link žmogaus tautai. Žygeivystė ta linkme ir veda: susipažink su savo krašto istorija, saugok jos ženklus, nenaikink protėvių palikimo, tęsk jų pradėtus darbus, ne tik prakaitu, bet ir gausiai krauju aplaistytus. Tik taip žmogaus gyvenimas įgauna prasmę. Tai atvirkštinis procesas populiariajam kosmopolitizmui.

Ankstesnėje sąjungoje būdami turėjome dainelę: „Mano adresas - ne namas ir ne gatvė,/ mano adresas - Sovietų Sąjunga...“. Anksčiau ją girdėdami lietuviai dažnai šypteldavo arba cituodavo ironiškai. Dabar, pakeitus du paskutinius cituotus žodžius, nei šypsenos, nei ironijos nebeliko...

Kaip vaikas negali iškart tapti suaugusiu žmogumi, taip ir žmogus negali iš karto tapti pasaulio piliečiu: neturėdamas tautinių šaknų, jis bus tik susireikšminęs lengvai bet kur vėjo nupučiamas šapelis...

Tikiuosi dar parašyti ir papasakoti apie vieną ar kitą šios pilietinės iniciatyvos žygį. Bet geriau vieną kartą pačiam pamatyti (dalyvauti), negu keliskart apie tai klausytis ar skaityti...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!