Kaip žinome, Lietuvoje aukštasis mokslas itin paplitęs reiškinys. Turime per dvidešimt universitetų ir kolegijų. Galbūt esate savęs paklausęs, kam šito reikia, kai valstybės gyventojų skaičius nesiekia keturių milijonų gyventojų ir kodėl aukštasis mokslas tapo nuvalkiotas ir ne itin vertingas.

Kone kas antras išlaikęs abitūros egzaminus vienaip ar kitaip įstoja į universitetus ar kolegijas. Tikriausiai ne paslaptis, kad susidūrus akis į akį su aukštojo mokslo užkulisiais ir esama padėtimi, tampa aišku, kad daugelis atsidūrė ne savo vėžiuose. Tai yra, tėvų spaudžiami, ieškodami lengvesnės duonos ar tiesiog siekdami „prastumti“ keturis metus savojo gyvenimo, įstoja į nemėgiamą, nesuprantamą ar per sunkią specialybę, o pabaigę studijas burba, kad neranda darbo.

Kaip galima rasti darbą, kai nesuvoki, ką studijavai ketverius metus šiaip ne taip praslysdamas paskutinę sekundę semestrą po semestro? Šis klausimas išties svarstytinas. Manau, būtų neprošal įvesti Skandinavijos praktiką, kai asmuo, pabaigęs gimnaziją ar vidurinę, kelerius metus „ieško savęs“ - dirba, mokosi savarankiškai, bendrauja, klausinėja ir ieško savo kelio.

Kartais stoja į aukštąsias, kartais supranta, kad diplomas jo gyvenimo nepadarys sėkmingesniu ir laimingesniu, o anaiptol - atims brangius gyvenimo metus.

Dar vienas labai svarbus aukštojo mokslo ir apskritai kasdienio gyvenimo neigimas atspindys - biurokratijos voratinklis. Atliekant praktiką kaip niekad iš arti teko su tuo susidurti. Aišku, tam tikra dalis popierizmo neišvengiama, be to nebūtų galima išsiversti. Tačiau, mano nuomone, mažiausiai pusė biurokratijos atrodo visiškai beprasmė ir nesuvokiama sveiku protu.

Kam viso to reikia? Kai privalai  žodis į žodį atkartoti ką kalbėjai, ką darei, kaip reagavo į tave klausytojai, rašyti savianalizės, stebėjimus, ataskaitas ir panašiai. Visa tai be pagrindinio ruošimosi praktikai.

Teko per kelias savaites paaukoti didžiąją dalį laiko rašant įvairiausias ataskaitas, kurių prasmė man labai abejotina. Kas dar svarbu - pats popierizmas buvo vertinamas lygiai taip pat ar net aukštesniais balais nei realus vykdomas darbas. Tai tik parodo, kad orientuojamasi į scholastinį modelį, kuriame svarbiau kruopščiau ir detaliau viską aprašyti nei realiai nudirbti darbą. Tai tik dalis supuvusios neįgalios sistemos.

Ko gero, nieko nenustebinsiu teigdamas, kad dabartinė sistema turi ne vieną ydą. Gintaras Steponavičius vykdo reformas ir pats faktas sveikintinas, tačiau vis vien klaidų neišvengiama ir lieka daug erdvės tobulėjimui.

Tarkime, dėl sistemos dėstytojų atžvilgiu. Yra tikrai labai gerų dėstytojų - su moderniu požiūriu į naujausius tyrimus, dėstymo metodika ir panašiai, kurie papuoštų bet kurį universitetą, tačiau, kaip sakoma, šaukštas deguto statinę medaus sugadina. Šiuo atveju ne išimtis ir universitetai. Neįvardinsiu dėstytojų pavardžių, tačiau dalis iš jų yra jau garbaus amžiaus, pasiekę karjeroje daug, prirašę puikių monografijų ir praeityje buvę pavyzdingi dėstytojai.

Tačiau, bėgant laikui, keičiantis visuomenei ir technologijoms, jiems vis sunkiau suspėti su laiku. Tarkime, skaitomi konspektai, parašyti prieš dvidešimt metų, visiškas ineraktyviosios metodikos ignoravimas, kartais net sudėtingas orientavimasis aplinkoje ir totalus užmaršumas, ką ir kam kalbėti paskaitoje.

Tai ir yra „sistemos auklėtiniai“ - kai užaugę su tam tikromis dėstymo metodikomis vengia kažką keisti. Tuo tarpu mokslo valdžios viršūnėlės yra tie patys sistemų produktai, kuo labiau besistengiantys išlaikyti viską savo rankose, kad tik jų kolegos ir jie patys neprarastų postų. Mano akimis, nomenklatūrinis mentalitetas, deja, vyrauja universitetuose ir tik maža dalis bando taisyti padėtį savo darbu.

Grįžtant prie studentų, jų santykis su sistemos vergais adekvatus. Jei dėstytojas reikalauja scholastinio „kalimo“ mūsų taip vertinamam pažymiui, tai jį ir gauna. Ne visi, bet dauguma pirmūnų temoka atkartoti, ką pasakė dėstytojas, puikiai nuskaityti ar išmokti atmintinai be jokios kruopelytės kritinio mąstymo pakreipiant klausimą kitu kampu. Dėstytojų skatinimas besąlygiškai paklusti jų idėjoms auklėja nemąstančią ir nekūrybišką visuomenę, kuri negali prisitaikyti pasikeitus aplinkybėms.

Savo nuomone norėjau pasakyti tai, kad visuomenės supratimas, jog būtina keistis ir taikytis prie modernėjančio pasaulio, yra neišvengiamas. Ne veltui Lietuvos aukštasis mokslas nėra vertinamas pasaulyje, dėl jo primityvaus požiūrio į studentus, dėstymo metodiką ir pačius dėstytojus. Tikiu, jog kuo daugiau žmonių kels šią problemą, tuo greičiau priartėsime prie vakarų aukštųjų mokyklų lygio.