Peržvelgus keliolika savo paskutinio laiško komentarų, susidarė įspūdis, kad daug kam iš skaičiusiųjų sunkiai sekėsi įveikti daugiau, negu pusę straipsnio teksto ir todėl kai kurios išvados, išdėstytos komentaruose, nebuvo labai tikslios. Manau, kad dėl to kaltos mūsų kompiuterinio amžiaus problemos, pasireiškiančios vis mažėjančiomis dėmesio išlaikymo ir vaizdo aprėpties galimybėmis.
Tačiau šis pastebėjimas paskatino mane pratęsti ankstesnę temą, tiksliau ją išplėtoti, padalinant ją į kelias dalis, visų pirma pradedant nuo „motininio“ laiško paskatų ir tikslo paaiškinimo.
Jau kurį laiką skaitant lietuvišką spaudą (daugiausia internetinę, dėl suprantamų priežasčių) man ėmė kelti nerimą vis didėjanti konflikto tarp „emigravusiųjų“ ir „pasilikusiųjų“ eskalacija. Dalis šios eskalacijos pastebima skaitytojų laiškuose, dalis Lietuvos Respublikos Seime priimtuose bei kontempliuojamuose įstatymuoses. Galimybė gauti vairuotojo pažymėjimą (kaip ir pasinaudoti nemokama medicina) tik Lietuvoje deklaravusiems savo gyvenamąją vietą bei siūlymas apriboti balsavimo teisę Lietuvos Respublikos piliečiams gyvenantiems Lietuvos teritorijoje mažiau negu pusę metų, yra tik keli neseni pavyzdžiai, iliustruojantys LR Vyriausybės ir Seimo vaidmenį šioje eskalacijoje.
Tačiau paprasti ir ne visai paprasti piliečiai taip pat skuba įnešti savo indėlį skaldant tautą. Ir nors daugelio emigrantų laiškų ir straipsnių paišančių Lietuvą juodomis spalvomis tonas yra pakankamai kultūringas (nes to reikalauja viešosios kalbos etiketas), o daugelio neemigravusių nuomonės emigrantų atžvilgiu išsakomos asmeniniuose pokalbiuose, platesnį paveikslą nesunku pamatyti skaitant įvairių straipsnių šiomis temomis komentarus, kuriuose atsispindi ta tikroji, ne „supolitkorektinta“, nuomonė apie tai, ką galvoja emigravusieji, trokštantys tai padaryti ar kritiškai emigracijos atžvilgiu nusiteikusieji.
Čia norėčiau pacituoti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus Nerijaus Pačėsos žodžius iš DELFI straipsnio „Iš Lietuvos emigruojama ne tik dėl pinigų - čia tiesiog nėra gera gyventi“: „[Šiuo] metu Lietuvoje tiesiog dominuoja mintis - kaip kuo greičiau palikti šitą bėdų kalną. [Pats] savaime išvykimas į užsienį yra gėrybė, lygio demonstravimas. Pabėgti iš Lietuvos yra gerai, jau geras tonas. Jeigu tu likai, jau yra blogai“. Štai šita nuostata ir, svarbiausia, tokios nuostatos trimitavimas iš už La Manšo ar Baltijos jūros bei aukščiau minėti LR valdžios vyrų ir moterų veiksmai emigrantų atžvilgiu bei jų veiksmams „pasilikusiųjų“ pritarimas ir yra ta problema, kuri mane paskatino prabilti. Šis palaipsnis skilimas į Rytų ir Vakarų Lietuvas (čia aliuzija į anksčiau mano minėtas Vokietijas) yra rimtas socialinis reiškinys, kurio negalima ignoruoti.
Išsiaiškinus paskatas parašyti šį laišką, norėčiau pereiti prie rezervatų klausimo, labiausiai, atrodo, skaitytojams užkliuvusios dalies (čia reikėtų pažymėti, kad semantiniu požiūriu žodį „rezervatas“ savo tyrimo tikslams aš kildinu iš „žiūrėjimo į ką nors rezervuotai“, o ne iš Šiaurės Amerikos „įsisavinimo“ laikotarpiu atsiradusių vietinių gyventojų kontrolės priemonių). Nesu profesionalus sociologas (nors ši mokslo šaka nėra svetima mano profesijai), tačiau mano migracinė patirtis yra pakankamai plati ir neapsiriboja vien tik Jungtine Karalyste, todėl gyvendamas metus Londone, po to metus Rytų Anglijoje, susidariau įspūdį, kad daugelį mūsų emigrantų galima priskirti vienai iš trijų grupių.
Tai seniai emigravusieji (bent aštuoneris metus), kurie nesižvalgo į praeitį. Jie dažniausiai neturi lietuviškos televizijos, nedalyvauja jokiuose lietuviškuose sambūriuose, retai važinėja Lietuvon, labiau laikosi savo šeimos narių, kurie gyvena ten pat, ir planuoja sulaukti pensijos Jungtinėje Karalystėje.
Kita didelė grupė yra taip pat seniai emigravusiųjų, tačiau bandančių susikurti „Mažają“ Lietuvą emigracijoje. Šita grupė yra aktyviausi lobistai dvigubos pilietybės ir kt. politiniais bei įstatyminiais klausimais Lietuvoje. Jų pastangomis buvo įkurti lietuviški vaikų darželiai, parduotuvės, poliklinikos, laikraščiai.
Trečia grupė yra palyginti neseniai emigravusieji, ją sudaro daugiau jaunesni žmonės. Dalis jų atvažiavo tik prasidėjus ekonominei depresijai, o kiti jau tapę jos aukomis. Šiai grupei priskirtini emigrantai dažniausiai dar nėra apsisprendę dėl savo santykio su Lietuva, jiems būdinga tiek nostalgija, tiek negatyvumas, priklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis jie išvažiavo.
Kalbant apie rezervatus, pirmiausia reikėtų išskirti dvi šio fenomeno interpretacines kategorijas: kaip juos supranta patys emigrantai, rezervuotai vertindami savo aplinką (antroji mano paminėta grupė) ir kaip atrodo pačios britų visuomenės rezervuotas požiūris į imigrantus (lietuvius ir kitus Rytų europiečius). Manau galima teigti, jog bendruomenės (ir kiti emigracijoje esančius vienijantys veiksniai), į kurias buriasi lietuviškumo negalintys galutinai atsisakyti emigrantai, pačių dalyvių yra interpretuojami kaip savaiminis gėris. Todėl suprantama, kodėl mano pirmajame „Emigranto užrašų“ straipsnyje suponuojama kritika šių reiškinių atžvilgiu sukėlė nemažai neigiamų emocijų iš šios interpetacijos adherentų. Tačiau mano tikslas nebuvo sukritikuoti pačių emigrantų teikiamą vertę savo etnokultūriniam gyvenimui užsienyje.
Daugeliu atžvilgių šios emigrantų grupės noras stotį į mūšį už savo „Mažają žemę“ gali būti laikomi girtinais. Lietuvybės išsaugojimo pastangos gyvenant užsienyje yra gražus tikslas, nors ir mažai vaisingas, o jų vaikai vargu ar sugebės išaugti lietuviais. Bandymai daryti įtaką Lietuvos politikai ar įstatymų leidimui tik prisideda prie Lietuvoje gyvenančių tautiečių erzinimo. Todėl man pačiam labiau imponuoja pirmoji mano minėta emigrantų grupė, tarp kurios atstovų, visai netyčia, teko gyventi pirmuosius metus Londone. Jų minimalus domėjimasis Lietuva, kaip savo pilietinės priklausomybės židiniu, lygiai kaip ir lietuvybės išsaugojimu emigracijoje, man pasirodė sąžiningesni, negu sąmoningai gyvenimą emigracijoje pasirinkusiųjų lakstymas Lietuvon švęsti įvairias tautines šventes, taisyti dantis ar užsiiminėti jiems palankiu lobizmu.
Nors emigrantų gyvenimo britų visuomenėje liaupsinimas spaudoje dažnai atrodo naivokas ir toli gražu nepamatuotas, objektyvizuojantis asmenines pavienių asmenų patirtis ir neimantis domėn platesnio konteksto, savo straipsniu aš nesiekiau kritikuoti britų visuomenės ir mūsų emigrantų santykio su ja teigiamų interpretacijų, kaip kai kurie skaitytojai teigia. Tai būtų be galo nekultūringa ir naivu. Mano siekis kalbant apie britų visuomenės (sąlyginius) trūkumus nebuvo vertinti, o pirmiausia atkreipti dėmesį į tas kultūrines sandūras, kurios pareikalauja nemažos kainos emigravusiųjų tautinio identiteto bei asmeninės savivertės ar saviraiškos sąskaita.
Štai anksčiau minėtame interviu laikraštyje „Tiesa“, Greta Šapkaitė taip apibūdina savo galimybių skirtumus Londone ir Lietuvoje: „Gavau pasiūlymą nešti vieno inovatyvaus projekto vėliavą ir jį užauginti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. [Tokio] kalibro vadovaujamą poziciją Londone būčiau gavusi gal po trijų gyvenimų“. Negirdama Lietuvos realijų ir būdama dėkinga emigraciniam laikotarpiui už naujas patirtis, ji tuo pačiu pripažįsta, kad Lietuvoje ji turi geresnes sąlygas realizuoti save. Panašiai kalba ne vienas Lietuvon sugrįžęs ar užsienin neišvažiavęs mano kalbintas žmogus.
Tokie liudijimai kalba apie „stiklines lubas“, tas nelabai matomai, bet visgi rezervuotas imigrantų galimybes gyventi vietinių lygio gyvenimą. Tipiškam mūsų emigrantui su aukštuoju išsilavinimu reikia arba reformuoti savo kvalifikaciją pagal šios valstybės standartus (o tai kainuoja didžiulius pinigus ir tam nebūtų skiriama jokios paramos), arba tenkintis nekvalifikuotais darbais. Netgi tokios universalios profesijos atstovai, kaip virėjai, galintys dirbti be jokių ypatingų a priori reikalavimų, dažnai renkasi darbus kitoje srityje, nes psichologinis spaudimas jų etninės kilmės (gal tiksliau būtų sakyti geografinės – Rytų europinės) atžvilgiu iškart iškyla suabejojus absoliučia britų vadybininkų kompetencija (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lietuvių statybininkai Jungtinėje Karalystėje yra tikrai vertinami, ypač mūrininkai.)
Visi šitie imigrantų gyvenimo pastebėjimai suponuoja britų visuomenės skeptišką požiūrį į imigrantus iš Rytų Europos (tai patvirtina Sičio ir kitų verslo asociacijų spaudimas Jungtinės Karalystės vyriausybei riboti imigraciją iš vadinamų Europos Sąjungos A8 šalių (ES šalys, įstojusios 2004 metais), o ne Indijos ar Tailando). Be abejo, galima ginčytis, ar jau taip sunku pakelti truputį pažeminimo dėl geresnio kąsnio, juk Lietuvoje „dar ne taip žemina“ valdininkai ir skurdas. O čia bent jau atlyginama, nors ir nelabai gausiai, už tuos patirtus vargus. Taip pat galima ginčytis, kad šios problemos sustiprėjo ir pasidarė labiau matomos ekonominės krizės laikotarpiu, kai prasidėjo kova už būvį prieš tai bent jau paviršutiniškai tolerantiškesnėje britų visuomenėje. Tačiau negalima teigti, kad rezervatų nėra.
Šalia tų, beveik nematomų, bet akivaizdžiai egzistuojančių „stiklinių lubų“ yra dar ir „betoninės“. Štai čekas inžinierius iš Ostravos, atvažiavęs pusei metų padirbėti restorane (indų plovėju) į Rytų Anglijos kaimą, išvažiavo nepradirbęs nė dviejų mėnesių, nebepakėlęs restorano savininkų ir britų personalo, švelniai tariant „savito“ požiūrio į jo emigrantišką statusą. Albanui, dvejus metus išdirbusiam generaliniu restorano vadybininku buvo parodytos durys ir jis palydėtas žodžiais - „tu nesi anglas, todėl tau normalus atlyginimas nepriklauso“, kai padidėjus jo šeimai ir nebegalint dirbti 60 valandų per savaitę už įprastą visiems imigrantams minimumą, jis paprašė padidinti atlyginimą. Paskelbus konkursą, ypač už nedidelę piniginę premiją, manau, būtų galima pririnkti daug tokių liudijimų ir iš lietuvių, latvių ar lenkų.
Be jokios abejonės, aš nepretenduoju į rezervatų idėjos originalumą. Kaip pastebėjo kai kurie skaitytojai, daugumai visuomenių yra būdinga save daugiau ar mažiau izoliuoti nuo „atvykėlių“. Sociologai teigia, kad tokiu būdu visuomenės formuoja savo tapatumą - per demarkacinės linijos tarp „savęs“ ir „kitų“ žymėjimą. Net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios visad garsėjo savo puikia emigrantų absorbcija ir integracija, atsiranda vis daugiau balsų, reikalaujančių kovoti su imigracija, ypač iš Meksikos. Tačiau tai nekeičia bendros argumento logikos – gyvenimas tokiuose socialiniuose rezervatuose negali neatsiliepti asmens tautiniam, kultūriniam bei ekonominiam (plačiąja prasme) tapatumui.
Iš visų šių pastebėjimų peršasi išvada, kad tiek lietuviai, kuriantys „Mažają“ Lietuvą emigracijoje, tiek ir plačiosios visuomenės rezervuotas požiūris į atvykėlius skatina transformacijas, kurios, iš vienos pusės, formuoja vadinamąjį išeivijos mentalitetą (kurį dalinai reprezentuoja tokie naftalinu kvepiantys leidiniai kaip „Britanijos lietuvis“); iš kitos pusės skatina integraciją į svetimą visuomenę, kurios pasekmė paprastai yra laipsniška tautiškumo, kalbos jausmo, socialinio ir kultūrinio identiteto deformacija.
Baigiant, juokais galima būtų iliustruoti šią mintį dar vienu DELFI straipsniu, kuriame rašoma, kad statistinio brito laimės sąvoka susiveda į picos kramsnojimą prie televizoriaus („Laimė – žiūrėti televizorių ir valgyti picą“, 2010.11.02). Tokia laimės samprata vargu ar gali aplenkti net ir rezervatuose gyvenančius, o trokštantys sėkmingai integruotis ir gyventi pagal priimtus socialinius kanonus (kaip skatino daryti keletas skaitytojų savo komentaruose) turi visas sąlygas mutuoti F. Nyčės „paskutinio žmogaus“ kryptimi dar greitesniais tempais...
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt!
