Man patinka skaityti emigrantų laiškus ir straipsnius, skelbiamus DELFI portale. Galbūt dėl to, kad pats štai jau pora metų gyvenu Jungtinėje Karalystėje (prieš tai kelis metus Čekijoje) ir todėl norisi išgirsti kitų likimo brolių ir seserų mintis apie gyvenimą ne tėvynėje. Tačiau paskutiniu metu man ėmė kliūti daugumos straipsnių ir laiškų vienpusiškumas. Neįtariu čia jokio Europos Sąjungos lietuvių sąmokslo, tačiau tai paskatino mane išreikšti kitokią nuomonę.
Didžioji dauguma laiškų šia tema liaupsina gyvenimą emigracijoje ir kritiškai atsiliepia apie gyvenimą Lietuvoje. Nenorėjau gaišti laiko naršydamas DELFI archyvuose, tačiau vieną laišką buvau išsaugojęs. Būtent šis laiškas nėra visiškai rožinis, jame kritikos kliūva visiems, tačiau jis vis tiek nepaliečia vienos esminės Jungtinės Karalystės imigrantų gyvenimo pusės – moralinės.
Gal prieš metus Jungtinės Karalystės lietuvių laikraštyje „Tiesa“ teko skaityti vieno žinomesnių Lietuvos žmonių interviu apie jos gyvenimą Jungtinėje Karalystėje ir apsisprendimą grįžti namo. Kelis metus turėjusi savo verslą, neskurdų socialinį gyvenimą ir geras pajamas, prasidėjus ekonominei krizei, ji apsisprendė grįžti namo, į Lietuvą, o ne pasilikti Jungtinėje Karalystėje ir toliau kurti gyvenimą ten. Jos argumentus galėčiau susumuoti vienu žodžiu – lubos. Vieniems lubos tinklinės, kitiems – betoninės, tačiau beveik visi, trokštantys ko nors pasiekti daugiau negu gultas ir maistas, atsitrenkiame į britų visuomenės mums nustatyto rezervato ribas.
Per porą savo buvimo čia metų, man teko sutikti pedagogų, inžinierių, verslininkų, muzikantų iš Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, Albanijos, Bulgarijos, Latvijos ir tt. Ir sutikti juos teko ne tuose darbuose, kuriuose jie yra įgiję išsilavinimą ir sukaupę daugybę metų patirties. Absoliuti dauguma emigrantų dirba darbus, kurių nenori dirbti baltarankiai britai, tuo priskirdami mums tam tikrą socialinį statusą savo visuomenėje. Dauguma jų net nesuvokia, kad be mūsų jų ekonomika neišsilaikytų, kad mes jau esame integrali jų ekonominio ir socialinio gyvenimo dalis.
Šis nesuvokimas reiškiasi įvairiomis diskriminacijos formomis, apie kurias ir užsiminė DELFI rašyto laiško autorė. Bet tai ne viskas. Išvykę dirbti už kosmopolitinio ir dėl to labiau atviro ir tolerantiško Londono ribų į kokį nors Essexo ar Suffolko kaimą, susidursite su atviro priešiškumo ir ksenofobijos atvejais. Tačiau ir tai dar ne viskas. Gyvenant Jungtinėje Karalystėje nepalieka jausmas, kad tu esi, pavartosiu žydišką terminą, „goy“ - ne mūsiškis, svetimas, pagonis. Dėl šio požiūrio į emigrantus durys sėkmingai integruotis į akademinį, politinį, socialinį ir net verslo gyvenimą yra praktiškai uždarytos.
Ir tam nepadeda nei angliškas aukštasis išsilavinimas, nei nepriekaištinga kalba, nei ilgametė tarptautinė patirtis ar ilgas gyvenimas Jungtinėje Karalystėje. Mes visi esame pažymėti imigranto ženklu ir turime gyventi rezervatuose, kuriuos mums išskyrė britų visuomenė. Žinoma, šiaurinėse Jungtinės Karalystės dalyse šios priešpriešos yra mažiau. Tačiau kiek iš emigravusių lietuvių patraukė gyventi Škotijon ar į Velsą? Taip ir gyvena lietuviai rezervatuose, kuriuos gražiai vadina lietuviškomis bendruomenėmis, bažnyčiomis, mokyklomis, poliklinikomis, vaikų darželiais, restoranais. Rengia koncertus, pasibuvimus, politinius susirinkimus, spausdina laikraščius, žiūri lietuvišką TV. Kritikuoja Lietuvą, Kubilių, verslininkus, reikalauja dvigubos pilietybės, galimybės gauti vairuotojo pažymėjimą ir t.t.
Iš kito straipsnio DELFI (apie norą išsilaikyti teises Lietuvoje) (ir iš mano asmeninių pokalbių su emigravusiais lietuviais) matosi, kad vis labiau atsiranda priešprieša tarp „emigravusiųjų“ ir „pasilikusiųjų“, kurios nebuvo dar prieš keletą metų, kai ekonomika virė ir putojo, kai lietuviai grįždavo iš Jungtinės Karalystės ir Airijos, nes uždarbiai buvo geresni, žmonės savesni, medicina geresnė ir galimybių daugiau būtent Lietuvoje. Kas atsitiko su mumis? Kodėl atsirado tie apkasai paplonėjus piniginei? Iš kur atsirado tie nemalonūs tarnautojai įstaigose, pardavėjai parduotuvėse, padavėjos kavinėse? Tikrai ne iš Marso ir tikrai ne savo noru jie tokiais tapo. Kaip ir masiškai paliekami vaikai senelių ar giminaičių globai yra akivaizdi uždelsto veikimo socialinė bomba. Po keliolikos metų klausime, iš kur atsirado tokie nepaklusni, sociopatiška, neatsakinga karta?
Vienas mano buvęs profesorius, išgyvenęs 10 metų JAV sakydavo, kad pirmosios kartos emigrantai yra „mėšlas“. Jie yra kaip trąša savo vaikams, kurie, būdami antros kartos emigrantais, taps visaverčiais šalies piliečiais (ir galiausiai pamirš savo šaknis). Deja, gyvenimas rezervatuose dažnai yra priimtinesnis už, tegul ir ekonomiškai skurdesnę, bet savą: laisvę, istoriją, tapatumą, kalbą. Nenorom prisimeni izraelitų išėjimą iš Egipto ir Mozės vargus įtikinėjant tautiečius, kad sunki laisvė dykumoje ir Pažadėtosios žemės viltis yra geriau už sočią ir užtikrintą, bet vergystę Egipte. Taip pat prisimena ir Prano Domšaičio paveikslų serija tema „Bėgimas į Egiptą“, atspindinti jo išgyvenimus priverstinai emigruojant iš Lietuvos praėjusio amžiaus viduryje.
Man dabar Lietuva tampa panaši į Rytų ir Vakarų Vokietijas, praėjus dešimčiai metų po susivienijimo, kai pradinę įvykio euforiją apmaldė kultūrinės ir ekonominės sandūros, kurių nepavyksta išvengti ir šiandien. Lietuva po truputį dalinasi į „vakarų“ ir „rytų“ lietuvius, į tuos kurie išvažiavo į rezervatus ieškodami „ilgesnio rublio“ ir žiūri į „rytiečius“ iš aukšto ar net su panieka, ir tuos, kurie negali ar nenori išvažiuoti ir jiems tenka gyventi skurdžiai ir pykti ant tų vakarietiškų „rezervatinių“, kurie valgo riebiau ir gauna didesnes pašalpas. Galima suprasti laikiną ekonominę migraciją. Ir sovietiniais laikas turėjome panašių socialinių reiškinių – jūreivius, arba ieškojusius geresnio uždarbio Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau ekonominė emigracija nėra tokia skaudi, kaip moralinė.
Aš bijau, kad ši moralinė emigracija paliks daug gilių randų mūsų tautos savimonėje, randų, kurie gali neužgyti keletą dešimtmečių, jeigu mes netapsime jautresni vieni kitų lemčiai. Mes, „vakarų“ lietuviai, įeidami į „rytiečių“ padėtį ir savo kritika bei reikalavimais nekartindami jų ir taip nelengvos duonos. Taip pat ir „rytų“ lietuviai, suprasdami, kad gyvenimas rezervate nėra sveikas žmogaus sielai ir kad riebesnis kąsnis turi savo skaudžią kainą. Tačiau svarbiausia, turbūt, suvokti, kaip mums svarbu šiandien įveikti savyje tą sovietinį moralinį atavizmą – nutautėjusį antivalstybingumą (t.y. stoką elementaraus patriotizmo, taip būdingo tai pačiai Jungtinėje Karalystėje), kuris skatina mus kariauti su pačiais savimi. Nes kurie gi namai gali išlikti, jei nėra juose santaikos?
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt!
