Taip jau gyvenimiškai susiklostė, kad Jungtinę Karalystę yra aplankę tiek daug lietuviškų lygumų ir kalvų oro priuosčiusių žmogelių, jog istorijos apie šią šalį yra tokios dažnos lyg pasakojimai apie tai, kas dedasi kaimyno kieme.
Teko ir man, studentiško gymio lietuviui, aplankyti šią šalį vasarą ir užsiimti, matyt, populiariausiu laiko praleidimu tarp imigrantų – užsidirbti karalienės Elžbietos II-osios veidu dekoruotų banknotų bei monetų. Finansiškai save patenkinti bandžiau turbūt vienoje spalvingiausių Anglijos grafysčių – Kornvalyje.
Pirmosios akimirkos Kornvalyje
Pirmoji pažintis su Kornvaliu, kelionė iš Bristolio oro uosto iki nedidelio miestelio grafystės gilumoje Kamborno, maloniai nustebino. Aukštos ir kiek žemesnės kalvos keičiančios vienas kitą bei tarp jų gražiai gulantys slėniai, mano galvoje suformuoja didžiulį kontrastą su prieš keletą metų jau matytu lyg lygintuvu išlygintu centrinės Anglijos vaizdu. Prie viso šio vaizdo pridėkime nuostabias uolėtas, vandenyno skalaujamas pakrantes ir turime lyg iš atviruko nužengusį vaizdą, kurį mintyse iš karto užkonservavau ateities pasakojimams. Toks buvo pirmas puikus įspūdis, kurį greitai prigesino darbo paieškos bei kitokia – kultūrinė pažintis su Kornvaliu.
Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakęs, jog ir šioje Anglijos dalyje apstu svetur laimės ieškoti patraukusių lietuvių tautos atstovų, lenkų, rusų ir kitų šalių piliečių. Minėtoji kultūrinė pažintis prasidėjo gavus darbą viename fabrikėlyje, gaminančiame sausainius arba, kaip sako patys anglai, – „biscuits“. Turiu pripažinti, jog pradžioje kornvalietiškas identitetas pasireiškė tipiška angliška laikysena – perdėtas mandagumas, minimalus bendravimas bei oficialiai paslaugus balso tonas aiškinant, ką ir kaip daryti. Nieko neįprasto, tačiau manasis noras bendrauti neilgai trukus privedė prie pirmųjų socializacijos rezultatų – užmegztų pokalbių su vietiniais anglais.
Apie kalbą, charakterį ir kitus savitumus
Pradedant Kornvalio gyventojų bendrąjį paveikslą būtina pasakyti, kad ši grafystė, anot pačių jos gyventojų, „su kiaušais“. Proto ribose pasipūtę ir besididžiuojantys savo šaknimis vietiniai ne kartą man pasakodavo, jog save daugiau laiko kornvaliečiais negu anglais. Nesunku aptikti tokio pareiškimo priežastis gyvenamojoje aplinkoje. Beveik kiekviename mieste galima atrasti apleistų ar muziejais paverstų kalnakasybos įrengimų - turtingos praeities liudijimų. Ilgą laikę išlaikę stipriai ekonomiško regiono statusą vietiniai ne be priežasties galėjo didžiuotis savąja kilme, toks tikėjimas atėjo ir iki šių dienų, nors dabarties situacija kardinaliai pasikeitusi – Kornvalis yra viena skurdžiausių Anglijos grafysčių. Viskas, ką galėjai iškasti jau senai arba beveik iškasta, tad jau ne pirmą dešimtmetį žmonės verčiasi kitais verslais.
Tęsiant gilinimąsi į kornvalietiškuosius savitumus padėjo pažintis su vienu bendradarbiu, Krisu, kilusiu iš Linkolnšyro grafystės. Anot jo, vos tik atvykęs į Kornvalį, būdamas 17-os metų, jis buvo nustebęs, išgirdęs vietinių dialektą. Nustebimo priežastis priminė gana anekdotišką situaciją, kada į jį kitas vyriškosios lyties atstovas kreipėsi „Me handsome“ (mano gražuoli). Pasirodo, jog toks kitiems galbūt ir pernelyg draugiškai skambantis kreipinys yra įprastas Kornvalyje. Tarp kitų įdomesnių kreipinių teko išgirsti ir „pard“ (partner – partneri), „birdie“ (paukšteli) ar įprastinį „beauty“ (gražuole).
Kitus kornvalietiškojo dialekto skirtumus išsiaiškinti padėjo linksmų plaučių vietinis vyrukas vardu Deividas, kuris po kurio laiko pažinties su lietuvių pamokėlėmis mokėdavo ištarti: „Labos rytos, aš nenoru dirbte šiandien“ arba „prošau užcičiaupk“ (parašiau tarimą, kad lengviau būtų įsivaizduoti visą situaciją). Pastarasis užsiminė ir apie kornvaliečių kalbą, kuria, anot interneto duomenų, moka vos 0.2 procento visų gyventojų.
Dar vienas pietvakarinės Anglijos grafystės atributas – „cornish pasty“ (Kornvalietiškas patiekalas truputį primenantis kibiną). Pasak kolegos Deivido, neparagauti pasčio, tai lyg nebūti Kornvalyje. Teko ir man paskanauti šio patiekalo. Tradicinis pastis - kibino formos tešlainis, įdarytas virtomis bulvėmis mėsa bei svogūnais. Pietų pertraukos metu ne kartą teko stebėti bendradarbius kertančius savąjį nacionalinį pasigardžaivimą, po kurio laiko tai dariau ir aš.
Prieš pabaigdamas šią trumpą pažintį su Kornvaliu turiu bent trumpam sugrįžti prie jau pradžioje minėtų įspūdingų gamtos reginių. Antrąjį mėnesį būdamas Kornvalyje su giminėmis jau buvau išnaršęs beveik visą grafystę. Gamtos vaizdiniais ši grafystė yra tarp vienų turtingiausių visoje Jungtinėje Karalystėje. Kvapą gniaužiantys vaizdai į vandenyną, kurie atsiveria nuo maždaug 50 metrų uolų ar paplūdimiai, primenantys Ispanijos kurortus, sukuria nepakartojamai žavingus kontrastus.
Verta paminėti, jog patys vietiniai savojoje grafystėje giriasi turį „Land‘s end“ vietovę, kuri, anot daugelio, ir yra visos šalies pabaiga. Didžiulį įspūdį paliko ir „Minaic theatre“ - uoloje iškalta, antikos amfiteatrą primenanti meninių pasirodymų vieta po atviru dangumi.
Tokios lankytinos vietos bei anksčiau aprašyti asmeniniai kornvaliečių bruožai dar labiau sustiprino anksčiau patirtą Kornvalio gyventojų kitoniškumą visos Anglijos kontekste. Viena vertus, tai ekonominė našta Anglijai ar besivelkanti uodega (Kornvalis, anot mano tetulės, primena uodegėlę Jungtinės Karalystės žemėlapyje), tačiau kartu tai yra charakteringa grafystė, kurios gyventojai noriai traukia savąjį himną „Trelawny“ (senasis grafystės pavadinimas), orų bei didingą, kaip ir patys kornvaliečiai.
