Kodėl lietuviai, žiūrėdami į geresnį pasaulį, verkia? Žiūrovų ašaros ir kūkčiojimai kino seanso metu vis dar laikomi svarbiausiais matais, vertinant dramos įtaigumą. Žiūrimiausiu „Scanoramos“ kino festivalio filmu tapęs ir Vilniaus kino teatruose pradėtas rodyti naujausias danų režisierės Susanne Bier filmas „Geresniame pasaulyje“ ne vieną privertė ašaroti ar bent jau pajusti gumulą gerklėje. Ar tai žiūrovų sentimentalumas, ar kūrėjų meistrystė ir temų aktualumas?
Filme pasakojama skaudi dviejų šeimų istorija. Mirus Kristijano mamai, jiedu su tėvu iš Londono persikelia į Daniją, tačiau tėvo ir sūnaus santykiai neįtikėtinai šalti, formalūs. Pirmąją dieną mokykloje Kritijanas sutinka Eliją, vaikų pravardžiuojamą „žiurkiumi“. Be patyčių mokykloje Elijui sunku ir namuose – berniuko tėvai skiriasi, o tėtis didžiąją laiko dalį praleidžia Afrikoje, kur dirba gydytoju. Neilgai trūkus įvyksta pavojingos muštynės, kuriose Kristijanas apgina Eliją. Taip prasideda berniukų draugystė, jų bandymai įvykdyti teisingumą ir užpildyti atsivėrusią tuštumą.
Filmo scenas jungia ypatingai gražūs ir idiliški, atostogų atvirukus primenantys peizažai, tarytum simbolizuojantys nepasiekiamą utopiją – geresnį pasaulį be smurto, be pagiežos ir kaltės. Bet ši iliuzija kaskart sutrupinama ir žiūrovas grąžinamas į netobulą netobulų žmonių santykių dramą, kurioje pirmiausia stojama į akistatą su pačiu savimi.
Tiek berniukai, tiek jų tėvai turi priimti sunkius sprendimus, kelti klausimus apie atsakomybę, moralę ir pasitikėjimą. Kiek galime kištis į kitų gyvenimus, ar galima kenkti siekiant teisybės, ar turime teisę smerkti ir auklėti kitą? Filmo herojai nuolat blaškosi tarp „atsuk kitą žandą“ ir tarp mūsuose itin paplitusios „duok atgal“ filosofijos.
Režisierė puikai įrodo, jog tiek viena, tiek kita taktika nėra teisinga, o vaikams duotos pamokos taip pat turi savo pasekmes - tiesa, dažnai ne visai tokias, kokias įsivaizduoja tėvai. Filme nesunku atpažinti save ar gyvenimiškas situacijas, todėl žiūrovas priverstas nuolat klausti savęs: ar aš būčiau pasielgęs kitaip?
Žiūrint filmą neapleidžia jausmas, jog personažų portretai neišbaigti, vienasluoksniai. Kiekvienas jų turi vieną perdėm ryškią savybę, užgožiančią kitus charakterio bruožus ir neleidžiančią atskleisti sudėtingos jų problematikos, gal net ją nuvertinant ir leidžiant siužetui pavojingai susvyruoti ant banalybės ribos. Veikėjai kartais atrodo šabloniški, reikalingi vien scenarijaus įgyvendinimui, todėl, nors veiksmo filme daug, tačiau emocinė kaita pernelyg lengvai nuspėjama ir kartkartėmis netenka įtaigos.
Augant įtampai ir filmui artėjant prie finalo, kūrėjai neišvengė tokiam žanrui dažnai būdingo didaktiško tono ir „pasakos moralo“. Tačiau vargu ar galima priekaištauti dėl to, kad buvo pasirinktos tradicines siužeto vystymo ir naracijos formos. „Geresniame pasaulyje“ nėra autorinio kino šedevras, novatoriškai pateikiantis originalią istoriją, tačiau filmas vis dėlto sugeba prikaustyti žiūrovo dėmesį, paliesti jausmus ir priversti susimąstyti. Paprasta kino kalba šiuo atveju lemia didesnį publikos susidomėjimą tiek Europoje, tiek už Atlanto. Nenuostabu, kad Danija šiemet S. Bier darbą pristatė „Oskarams“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, o filmas pretenduoja ir į „Auksinį Gaublį“.
Nors „Geresniame pasaulyje“ nėra stipriausias S. Bier filmas, neįmanoma nuneigti jos talento išnaudoti scenarijų ir globalias visuomenės problemas pateikti pasakojant paprastų žmonių gyvenimo dilemas. Ir šiame filme kiek per skambus finalas mums skelbia apie gyvenimo ilgesį, meilę artimui ir atjautą. Nes geresnį pasaulį kuria geri žmonės.
