Iš pirmo žvilgsnio Gibraltaro žemė, dar sutrumpintai vadinama Gib, tai milžiniškas akmuo, apjuostas nedideliu kiekiu žemės ir beveik netvarkingai išsišokantis is likusios Ispanijos pakrantės. Tačiau šis kraštas slepia kur kas daugiau.

Itin Angliškas kraštas

Ne be reikalo šį kraštą pavadinau mažąja Britanija, vos kirtęs sieną iš karto pajusi anglišką dvasią, nors eismas ir vyksta įprasta kelio puse, tačiau aplink visi pokalbiai verda anglų kalba su dailiu britišku akcentu, kavinių ir barų vitrinos reklamuoja anglišką alų, o pagrindinė gatvė, kuria atvyksti į Gibraltarą, vadinasi „Winston Churchill Avenue“.

Karalienės deimantinis jubiliejus Gibraltare buvo švenčiamas ne menkiau nei pačiame Londone, o mieste vis dar išvysi plakatus sveikinančius jos Didenybę su ypatinga švente. Pasidalinusi šiuo pastebėjimu su vietiniais, sulaukiu pritarimo, kaip jie sako, Gibraltare sutiksi daugiau tikrų britų nei Londone, o tokios gausos vėliavomis papuoštų namų turbūt neaptiksi niekur kitur, taip, Gibraltaras yra labiau britiškas nei pati Britanija.

Didelis tautų kokteilis mažoje žemėje

Žinoma, anglai, tai tik vieni iš šios salos gyventojų (jie sudaro vos 24 proc. gyventojų), čia sutiksi gausybę ispanų, italų, portugalų ar kitų pietiečių, tačiau bene visi šie laisvai kalbės valstybine anglų kalba.  Nors pagal kilmę anglai tesudaro ketvirtadalį gyventojų, tačiau pagal tautybę daugiau nei 80 proc. gyventojų yra gibraltariečiai.

Tokia tautybių įvairovė žavingai atsiskleidžia architektūroje, tereikia apsižvalgyti einant gatve ir stai Viktorijos tipo namelis, štai tipiškas ispaniškas, kitas papuoštas marokietiškais raštais ir taip nuolatos. Tačiau faktas, kad tokia architektūrų maišalynė egzistuoja jau daugybę metų, suteikia Gibraltarui ne chaoso, o tik išskirtinumo.

Didžioji dauguma piliečių, nepriklausomai iš kur kilę jų tėvai ar proseneliai, save laiko gibraltariečiais ir su džiaugsmu sutinka faktą, jog jų kraštas asocijuojamas su Britanija, o ne Ispanija. O tam yra priežasčių, kai už sienos esančioje Ispanijoje kalbama apie bankų krizę ir aukštą nedarbo lygį, vietiniai džiaugiasi beveik neegzistuojančiais mokesčiais.

Gibraltare valstybei mokamas vinintelis mokestis – tai tam tikras procentas nuo fizinio asmens ar įmonės gaunamų pajamų, kuris keičiasi priklausomai nuo uždarbio. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog nėra jokių akcizų, PVM ar sveikatos draudimo įmokų. Taip, jokių papildomų mokesčių, kas lemia, jog litras degalų čia kainuos kiek mažiau nei 4 Lt, cigarečių pakuotė – 8,50 Lt, vynas, alus, stiprusis alkoholis taip pat stebina žemomis kainomis.

Dėl palankios Gibraltaro mokesčių politikos į šį kraštą pamažu keliasi vis daugiau kompanijų, pavyzdžiui, internetinio pokerio įmonės (ypač tų šalių, kur azartiniai lošimai nėra leidžiami), bankai, savo gyvenamąją vietą čia linkę deklaruoti milijardieriai. Pastarieji ypač mėgsta šį kraštą ir dėl žemų kuro kainų, juk yra skirtumas, jei pilnai užpildyti savo jachtos baką kainuos 2 ar 4 milijonus. Didelė pinigų srautų cirkuliacija lemia, jog jei Gibraltaras būtų atskira valstybė, šis patektų į Pasaulio turtingiausių valstybių dešimtuką.

Pretenzingoji kaimynė Ispanija

Gibraltaro priklausymas Didžiajai Britanijai yra ilgamečių tylių ir ne tik konfliktų su Ispanija priežastimi. Teritorija yra įgijusi autonomines teises, turi savo parlamentą ir gubernatorių, tačiau yra oficialiai pavaldi Anglijos karalienei.

Ispanija nuo senųjų laikų reiškė norą prisijungti Gibraltarą ar bent gauti tokias pačias teises kai Anglija. To siekdama ne kartą kėlė sankcijas, apribojimus ar iš viso – uždraudę bet kokį judėjimą per sieną. Tačiau teritorijos priklausymas Anglijai susijęs ne su politiniais manevrais, o pačių piliečių pasirinkimu. Mat šiuo klausimu buvo surengti du referendumai.

Pirmajame 1967-aisiais surengtame referendume net 99,19 proc. gyventojų pareiškė norą išlikti susietiems su Anglija. Nerimstant Ispanijos politikams, 2002 metais buvo surengtas dar vienas referendumas, šio rezultatai taip pat išliko panašūs – 98,48 proc. gibraltariečių nenorėjo būti susieti su Ispanija. Tačiau ispanai nenurimsta ir toliau nuosekliai „kibina“ vietinius.

Puikų pavyzdį man papasakojo vienas vietinis – prieš kelias savaites ispanijos oro pajėgų lėktuvas lyg atsitiktinai kirto Gibraltaro oro erdvę, atsakydami į šią provokaciją Britanijos oro pajėgos po kelių dienų surengė karines pratybas, atgabendami į nedidelė teritoriją keletą karinių lėktuvų, kurie kiekvieną dieną nuosekliai pakyla ir apskrieja ratą aplink teritoriją.

Istorijų apie nesutarimus su ispanais daugybė, bent vieną lengvai rasi atsivertęs dienraštį ar užklausęs vietinio apie kaimyninę šalį. Tačiau vietiniai ispanai, gyvenantys pasienio miestelyje La Linea, su džiaugsmu išnaudoja faktą, jog vos kirtę sieną patenka į teritoriją, kur nedarbo lygis kelis kartus žemesnis nei jų šalyje, o Gibraltare gaunamas atlyginimas leidžia jiems gan ramiai gyventi savo šalyje.

Jei turite baimę skristi – nesinaudokite vietiniu oro uostu

Jei skrendate tiesiai į Gibraltarą, pirmąjį įsimintiną objektą pamatysite dar prieš besileisdami – tai vietinis oro uostas. Kadangi teritorija yra įsikūrusi iš esmės ant uolos, rasti plokščią ilgą žemės lopinėlį nebuvo taip paprasta, taigi ką jie padarė? Ogi išplėtė sausumos teritoriją – taigi pusė pakilimo nusileidimo tako yra iš abiejų pusių supamas vandens.

Tai dar ne viskas – pats nusileidimo takas yra ne itin ilgas, taigi reikalauja atitinkamų piloto įgūdžių ir, lyg to dar būtų negana, pagrindinis kelias, kurių įvažiuojama į teritorija kertasi skersai su oro uosto taku. Kaip tai vyksta? Ogi yra paprasčiausias kelias su šviesoforu ir šlagbaumais, taigi kai lėktuvas nori leistis, eismas laikinai sustabdomas. Tarytum traukinio pervaža, tik skirtumas tas, jog tau prieš akis pravažiuoja lėktuvas. „History Channel“ savo laidoje apie keisčiausius oro uostus („Most extreme airports“) Gibraltaro oro uostą įvertino kaip patį pavojingiausią Europoje, jei ne visame pasaulyje.

Ką vertėtų aplankyti Gibraltare?

Būtinas apžvalgos taškas atvykus į Gibraltarą, be abejo, yra Gibraltaro uola, t.y. tas milžiniskas akmens masyvas, užimantis daugiau nei pusę pusiasalio teritorijos ir kylantis iki 400 metrų aukščio. Į kalno viršūnę galima greitai pakilti keltuvu, tačiau jei jaučiatės itin sportiškai – keliauti kopint vadinamaisiais Viduržemio jūros laipteliais, laiptas po laipto iki 413 metrų aukščio. Nuo kalno viršukalnės galėsite apžvelgti Gibraltarą, Ispanijos pakrantes bei išvysti Maroko pakrantės siluetus.

Kita didelė uolos atrakcija – laukinės beždžionėlės, kurios ir laikomos tikrosiomis šios teritorijos savininkėmis. Beje, Gibraltaras yra vienintelis kraštas Europoje, kur galima sutikti šiuos padarus, gyvenančius savo natūralioje aplinkoje. Dėl šios priežasties vos ne ant kiekvieno kampo išvysi ženklus, įspėjančius elgtis atsargiai su beždžionėlėmis, juk šios yra laukinės, gali ir įkąsti, ir užpulti.

Iš tiesų, jos labiau linkusios vagiliauti – draugiškai užsiropš tau ant kupros ir subtiliai kyštels ranką į rankinę. Beje, girdėjau, jog šios itin mėgsta pinigines dėl to puikaus odos skonio. Beždžionėlės yra šeriamos jas prižiūrinčių asmenų ir jų dieta susideda iš morkų, salotų lapų ir kitų žalumynų. Taigi turistams griežtai draudžiama jas maitinti, o nesilaikant nuorodų – gresia didesnė nei 2000 Lt bauda.

Keliaujant žemyn būtina užsukti į „St. Michael‘s cave“, o būtina jau vien dėl to, kad vėliau draugams galėtumėte pasakyti, jog buvote įžengę pro vartus į požemių pasaulį, t.y. pragarą. Gilioje senovėje buvo tikima, jog šis urvas neturi pabaigos, taigi senovės Graikų buvo pakrikštytas kaip „Vartai į Hadą“, įėjimas į požeminio pasaulio karalystę.

Kita egzistuojanti teorija apie šį ir kitus po uolą išsidėsčiusius urvus yra tai, jog keliaujant painių tunelių raizgalyne galima atsidurti Afrikoje, mat ši yra vos už 15 kilometrų. Sakoma, kad tai paaiškintų ir laukinių beždžionių atkeliavimą į Europą, juk kaip nors jos turėjo čia patekti. Šiais laikais urvas vis dar masina turistus savo masyviais stalagmitais ir slataktitais, erdviomis salėmis, kuriose rengiami koncertai ar teatro pasirodymai, o kiekvienas įeinantis gavęs štampelį, liudijantį, jog atvykote į požeminio pasaulio karalystę, džiugiai nusišypso.

Visa Gibraltaro uola kupina tunelių, olų ar urvų, kai kurie susiformavę natūraliai, kiti išskelti žmonių rankomis. Dauybė tunelių buvo pastatyti XVIII a. Didžiosios apgulties laikotarpiu bei II pasaulinio karo metu ir tarnavo kaip pabūklų įtvirtinimai. Tikrai verta užsukti į šiuos tunelius pasižvalgyti, ką dar tais laikais sugebėjo sukurti žmogaus rankos, ypač kai kai kurie tuneliai tęsiasi keliolika kilometrų.

Europa point – tai pats piečiausias Gibraltaro taškas, kur stūgso švyturys, o atvykusieji gali išvysti tolumoje beveik susiliejančius Europos ir Afrikos žemynus. Taip pat akį patrauks netolimais stovinti prabangi mečetė, kuri buvo Saudo Arabijos dovana Gibraltaro musulmonams, kurių teritorijoje gyvena apie 2000. Statybos užtruko beveik dvejus metus, o jos vertė siekia daugiau nei 20 mln. Lt.

Kita smagi atrakcija - delfinų safaris, išvyka laivu, vadovaujama gido, kurios metu Gibraltaras apžiūrimas iš vandens pusės ir taip pat susitinkama su kitais dažnais vietiniais - delfinais. Šių žinduolių apylinkėse yra tokia gausybė, jog suteikiama beveik 100 proc. garantija, jog galėsite iš arti išvysti delfinus.

Keli patarimai keliaujantiems

Jei ieškote pigaus būdo atvykti į Gibraltarą, pasižvalgykite netiesioginio skrydžio į šį miestą, verčiau apžvelkite pigių skrydžių bendroves, skrendančias į kaimyninius miestus. Pavyzdžiui, skriskite iki Malagos ir iš šios keliaukite autobusu, kuris kainuos apie 14 eur.

Jei neskubate, rinkitės miestą apžiūrėti pėsčiomis ir be jokių gidų, kurių, reklamuojančių savo paslaugas, sutiksite itin daug. Mat šie gal ir aprodys jum visam miesto įžymybes, tačiau laiko jomis pasimėgauti tikrai neturėsite. Pavyzdžiui, gidai, siūlantys ekskursiją po Gibraltaro uolą, pasiūlys jus užvežti iki pačios viršūnes, apvesti po visus objektus ir tai užtruks vos pusantros valandos. To pasekmė – įšokate į automobilį, padarote nuotrauką ir lekiate toliau. Mes iškeliavę savarankiškai sugaišome gerą pusdienį ir jei ne nuovargis, dar būtų buvę ką pamatyti ar prie kurios panoramos stabtelti.

Jei ieškote pigios nakvynės – geriau pasižvalgykite ispaniškame pasienio miestelyje La Linea, o ne pačiame Gibraltare.

Nelėkite tiesiai į lankytinus objektus, tikrai verta pasivaikštinėti nedidelėmis gatvelėmis ir pajusti miesto dvasią. Nors Gibraltaras ir atrodo toks mažas ir nedidelis, bet, mano nuomone, verta apsistoti jame ilgiau nei vieną dieną, kad išvykstant nereikėtų ant pirštų skaičiuoti, ko dar nespėjai aplankyti.

Prieš išvykdami iš Gibraltaro išsimainykite Gibraltaro svarus į Brianijos svarus, mat nors šie ir turi tą pačią vertę, tačiau nėra plačiai paplitę ir gali kilti nemenkų problemų aiškinant banko tarnautojui, kur yra tas Gibraltaras.

--
Keliavai kur nors ir nori pasidalinti įspūdžiais/patarimais? Rašyk ir siųsk nuotraukas el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba prisijunk prie mūsų sistemos ir savo straipsnį kelk ten!