Tačiau pastebimi viešojoje erdvėje mozaikos gabaliukai ne visada aiškiai dėliojasi į bendrą vaizdą. Iš kur atsiranda globojami gyvūnai, kokiu būdu jiems padedama, kokios organizacijos tą daro, o gal ne organizacijos, kam reikalingas šėrimas lauke, kas ta P-S-P programa, ar daug lėšų skiriama socialinei reklamai ir kodėl jos neskiriamos tiesiai gyvūnams, ar prieglauda – tai geriausias kelias augintiniui, kurio negali laikyti šeimininkai, ar gali žmogus apsikrėsti nuo lakstančių kieme kačių, ar lengva savanoriauti... Ir dar šimtai klausimų, kurie kyla prisilietus prie srities tik truputį.
Šis straipsnis skirtas trumpai atsakyti į tokius klausimus. Žinoma, jis nebus visiškai išsamus, iš anksto prašau suprasti, kad neįmanoma visų atvejų aptarti viename tekste.
Kas užsiima gyvūnų globa?
Tuo užsiima ne pelno siekiančios organizacijos, turinčios arba neturinčios stacionarias prieglaudas, ir fiziniai asmenys, kurie savo laisvalaikį skiria būtent šiai visuomeninei veiklai. Jie nebūtinai turi būti susiję, bet gali bendradarbiauti.
Didesnėse organizacijose paprastai dirba 1-2 etatiniai žmonės, o visi kiti – savanoriai, studijuojantys, dirbantys. Karantino sanitarinės tarnybos nėra gyvūnų prieglaudos, jų paskirtis kita, ir nelabai linksma... Iš ten gyvūnus globos organizacijos stengiasi traukti, jei tik turi galimybę, kol jie ten nenusibaigė.
Bet yra išimtinių atvejų, pvz., Utenoje savivaldybė pasirašė sutartį su gyvūnų globos organizacija ir jau nuo 2006 metų moka už teikiamas paslaugas.
Ar būtina turėti prieglaudą, norint padėti daugeliui beglobių?
Ne, jei galite bent keletą laikyti namie, kur yra sąlygos karantinuoti naujokus, ir turite žmonių, kurie užsiimtų namų globa, tinklą.
Tinklas neatsiranda pats savaime, su globėjais taip pat reikia dirbti, patarti, palaikyti ryšį, padėti suleisti vaistus ar pagelbėti dovanoti. Apie laikiną globą daugiau rasite čia.
Iš kur jie gauna pinigų?
Organizacijos vyko veiklą iš rėmėjų (fizinių asmenų ir įmonių) skiriamų lėšų, iš 2 proc. nuo GMP paramos ir iš tų pačių savanorių kišenės... Žmonės, kurie rūpinasi gyvūnų globa, nepriklausydami organizacijoms, turi tas pačias galimybes, išskyrus 2 proc.
Socialinės reklamos paprastai rengiamos labdaros arba beveik labdaros pagrindais. Negi tikrai atrodo, kad kuri nors organizacija galėtų sau leisti išsipirkti keliasdešimt stendų sostinėje rinkos kaina?
Sudarius sutartis su veterinarijos klinikomis, dalis procedūrų atliekama pigiau, pagelbsti ėdalo gamintojai ar prekiautojai. Tačiau alkanų burnų tiek daug, ir dar per dažnai svyra rankos, išgirdus pasiturinčiai atrodančių žmonių tvirtinimus, esą jie negali išmaitinti vienutėlio augintinio, kurį prieglauda „privalo paimti“.
Ar prieglaudoje jūsų augintinis bus laimingas?
Iš namų atiduotas suaugęs šuo arba katinas labai stresuoja prieglaudoje. Būna atvejų, kai jie neėda, negeria, užsidaro savyje. Jei norite atsikratyti augintinio, nes jis „kapsto gėles“ ar „jam turbūt nuobodu, kol aš darbe“ ir manote, kad prieglaudoje jam bus geriau, jūs labai klystate.
Prieglaudoje dėmesį jis turi dalintis su dešimtimis kitų gyvūnų, maistą irgi, o deja, vienam susirgus, gali susirgti ir gretimai gyvenantis. Visada bandykite dovanoti gyvūną iš namų, per pažįstamus, skelbkite laikraščiuose ar internete, jei dėl kokių rimtų priežasčių negalite jo daugiau auginti.
Dar blogiau atiduoti „naminuką“ į karantino tarnybą. Pamatytumėte, kaip atrodo šuneliai karantino tarnyboje – susirietę, susigūžę, uodega pabrukta, akyse panika ir beviltiškumas - tai ne šunys, tai tikri varguoliai. Ir kaip jie pasikeičia laikinoje globoje ar patekę pas naujus šeimininkus: sužiba akys, išsilygina įdubę šonai, uodega pakyla į poziciją „aš laimingas, o pasaulis gražus“... Deja, kai kurie nesulaukia tokios laimės ir iš baimės nugaišta narvuose. Net ligų nereikia, kurios ten knibžda – vien tik iš baimės.
Ar tikrai savanorių darbas sunkus?
Vieni savanoriai prieglaudose prižiūri gyvūnus, tvarko narvus, voljerus, veda šunis pasivaikščioti, verda jiems maistą (nebrangių, bet maistingų košių virimas irgi yra menas), plauna kraiko dėžes, indelius... Jūs turite vieną ar du augintinius? Trumpam įsivaizduokite, kad turite 30. Arba 50. Ir neturite karšto vandens. O gal išvis vandentiekio neturite. O jūsų „šiukšlių vamzdis“ – konteineris už šimto metrų. Taigi, šis darbas yra tikrai fiziškai sunkus...
Taip, kada nors prieglaudos atrodys taip, kaip matome per televizorių Anglijoje ar Amerikoje, šviesios, su visais patogumais, su šimtais pagalbininkų. Bet dar negreit.
Taip pat savanoriai užsiima fotografavimu, skelbimų platinimu, ieško rastų gyvūnų šeimininkų, užsiima vaikų švietimu, kiemuose gyvenančių gyvūnų priežiūra, šėrimu, gaudymu, sterilizavimu.... Veža į veterinarijas, leidžia vaistus, socializuoja, jei šuo ar katė bijo žmonių.
Prieglaudoms labai trūksta žmonių, kurie apsiimtų ne tiesiogiai susijusiais su gyvūnų priežiūra darbais: skalbtų namie guolius, apklotus, pagelbėtų su staliaus, elektriko darbais, pasiūlytų transportą ir t.t., nes dėl kasdienių priežiūros darbų viską sunku spėti.
Yra ir kita pusė: „mano 7 metų katinas pradėjo šlapintis ne vietoje, noriu atiduoti į prieglaudą. Ir neskaitykit man pamokslų apie veterinarijas, aš noriu jį a-ti-duo-ti“. Bet apie tai daug neverta kalbėti, ir taip aišku, kad jei žmogus apsiėmė rūpintis gyvūnų globa, jis su tokiu požiūriu susidurs nuolat.
Lauke gyvenančios katės – kam jas šerti?
Jei jūs ir aš paimtume po porą šimtų, tai gal ir nereikėtų. Bet tai neįmanoma. Mūsų miestuose ir miesteliuose jų dar tiek daug, kad visų nepaimsime. Organizacijos tik pamažiukais, kiemas po kiemo gali sterilizuoti kates ir katinus, kad negimtų tiek nelaukiamų beglobių. Jei būtų daugiau supratimo ir pagalbos iš gyventojų pusės, žinoma, šis darbas eitųsi lengviau.
Šeriamos ir prižiūrimos, namelius, kur gali pasislėpti nuo darganos, turinčios katės nekelia daug rūpesčių. Jas šerti reikia ne po savo balkonu mėtant atliekas, o įrengtose vietose toliau nuo namų. Sterilizuotos katės užsiaugina storesnį kailį, įminta, geriau atlaiko žiemas (daugiau apie sterilizaciją ir jos mitus). Be to, kas kelis mėnesius neima gatvėje lakstyti patiklūs maži kačiukai, viens po kito žūstantys po mašinų ratais arba išdykaujančių vaikų rankose.
Tai ir yra P-S-P (pagauk, sterilizuok, paleisk) programa. Jei matote katę ar katiną truputį pakirptu ausies galiuku, vadinasi, jie sterilizuoti pagal šią programą. Ne kiekviena katė ištvertų uždarame bute, o lauke dar gali ilgai ir ramiai gyventi, gaudyti peles. Jei tik kam nors nepasirodys, kad „ta bjaurybė nešioja ligas“.
Ar „tos bjaurybės“ nešioja ligas?
Ar kada nors buvote kolegos ar klasioko apkrėstas gripu ar angina? Turbūt... Ar jį dėl to likvidavote? Drastiškas pavyzdys, bet iš tiesų kartais isterija dėl kažkokių baisių ligų peržengia sveiko proto ribas. Katė, kuri bėga pro šalį, kad ir nelabai graži ir švari, niekuo neapkrės žmogaus. Jei norite tą katę paglostyti, nepamirškite paskui nusiplauti rankų. O jei norite kapstytis smėlio dėžėje kieme – tai jūs drąsus žmogus...
Atviros smėlio dėžės apskritai nėra higieniškos. Ir iš tiesų, problema dėl to, kad vaikai kažką iškapstys toje dėžėje, lengviau išsispręstų jas uždengiant dangčiu, arba vietoj jų įrengiant supynes, lipynes, negu bandant išnaikinti aplinkui visas kates ir šunis, turinčius ir neturinčius šeimininkų, ir visus terlius, mėtančius šiukšles, šukes, kur papuola, taip pat ir į smėlio dėžes...
Katės ir šunys, gyvenantys lauke, paprastai turi blusų. Blusos pasirenka tuos, kas joms geriausiai tinka, o kadangi žmonių kūno temperatūra žemesnė, jos visai netrokšta kraustytis pas mus. Taigi, čia pavojaus mažai.
Peršalusios, ašarojančios, šniurkščiojančios katytės žmogaus neapkrės, ypač per atstumą. Kačių vadinamasis maras, šunų parvas žmonėms visiškai neužkrečiamas. Žinoma, jei įkąs pasiutlige sergantis gyvūnas - ar šuo, ar lapė, ar šikšnosparnis, nebus džiugu, dėl to nereikia numoti ranka ir įtartinais atvejais visada kreiptis į savo polikliniką.
Skiepas, tiksliau, vienkartinė imunoglobulino dozė, nėra nieko baisaus, užtat ramiau gyventi. Tačiau reikia pasakyti, kad dėl naminių gyvūnų vakcinacijos pasiutligės atvejų labai sumažėjo ir karantinan patekę naminiai gyvūnai paprastai neparodo jokių pasiutligės požymių.
Kas dar? Kirminai? Apsikrėsti kirminais galima nuo gyvūno, o galima sode suvalgius neplautą obuolį ar salotos lapą, ir, žmonės sako, tai netgi dažnesnis variantas. Profilaktika – plautis rankas, ypač prieš valgį. Naminius augintinius reikia periodiškai nukirminti, o ypač tuos, kurie laikomi lauke. Grybelis, toksoplazmijos? Pamosuokit iš paskos skuodžiančiai katei – nelieskit jos, neniurkykit, išmokykit vaikus neglostyti benamių gyvūnų ir niekas neprilips, o nuo žemės tų ligų nepasikelsit.
Trumpai tariant, žmogui užkrečiamos ligos – ne tas dalykas, dėl kurio reiktų rūpintis, matant lauke bėgantį beglobiuką.
Gydytojas pasakė, kad vaikui alergija nuo katės, pasiimkit!
Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar tikrai nuo katės. Alergija dėl gyvūno – dažnai pati pirma priežastis, kurią nurodo daktarai, vos išgirdę, kad namie yra augintinis, nes taip lengviausia. Būtinai išsiaiškinkite, ar tikrai, su specialistais, padarę atitinkamus testus. Beje, nestipri alergija neretai sukontroliuojama, atsisakius kilimų, o ne mylimo gyvūno...
Kodėl padedat gyvūnams, o ne seneliams ar neįgaliesiems?
Paradoksas, bet paprastai taip klausia tie, kurie nepadeda niekam...
Ne kiekvienas moka ir gali dirbti su gyvūnais, ne kiekvienas gali savanoriauti „Maltos ordine“; visi juk pasirenka savo sritį, o kartais ir ne vieną, kur gali realizuoti save.
Dar vienas argumentas – valstybė kol kas labai nedaug daro gyvūnų globos srityje, tad „jei ne mes, tai niekas“. Tai daugumą gyvūnų globėjų ir laiko šioje srityje, nepaisant dažnai užplūstančio beviltiškumo, kai, atrodo, sėkmingai padovanotas į gerus namus gyvūnas nusibodus išmetamas, kai neišgyvena kačiukas, jau ištrauktas iš mirties ir atsigavęs, kai savo šunų nenorintys karšinti žmonės juos pameta prie prieglaudos durų, kai veislinį gyvūną nori paimti tik dėl to, kad galėtų veisti toliau be dokumentų vadą po vados...
Vis tiek noriu savanoriauti!
Visos organizacijos priima savanorius, bet paprastai tik pilnamečius. Neišsigąskite, jei iš pradžių pasiūlys pasiskaityti apie priežiūrą, gyvūnų ligas ir t.t., atsakyti į testo klausimus, - tai jums padės vėliau. Nenustebkite, jei nevedžios už rankos ir negirs kas penkias minutes, nes tikrai neturi tam laiko. Gal tai ir blogai, bet taip yra...
Jei jums tai nebaisu, jei einate savanoriauti ne dėl pagyrimo, nesitikite vien teigiamų emocijų, o norite padėti ir pasiryžę padirbėti, aukodami savo laiką ir jėgas, – jūs aukso vertės. Kuo atsakingų, veiklų žmonių šioje srityje bus daugiau, tuo bus geriau beglobiams naminiams gyvūnams.