Laimutė Kalinauskaitė gimė Židikuose, Mažeikių rajone 1955 rugpjūčio 27 d. Motina prieš gimstant Laimutei nežinojo, kad laukiasi kūdikio. Vietos gydytojas nustatė, kad jai vėžys... Laimei, diagnozė buvo klaidinga.
1973 metais L. Kalinauskaitė Židikuose baigė Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos vardu pavadintą vidurinę mokyklą. Laimutė ir jos brolis Stasys buvo linkę prie teatro meno. Abu vaidino mokinių spektakliuose, kuriuos mokykloje rengdavo teatro būrelis.
Brolis buvo aktyvus „nacionalistas“, smerkęs sovietų valdžią. Susideginus Kaune Romui Kalantai, vyko jaunimo riaušės. Jų metu brolis mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Motina parsivežusi sūnaus palaikus uždraudė kitiems šeimos nariams domėtis Stasio mirties aplinkybėmis. Galimas dalykas, kad kraujas išsiliejo į smegenis nuo milicininko smūgio „bananu“. Tokių smūgių jaunimo riaušių malšintojai – sovietiniai milicininkai - jaunuoliams negailėjo.
Laimutė buvo aktyvistė – nusivaliusi grimą po teatro būrelio užsiėmimų, eidavo žaisti krepšinį, be to dar mokėsi groti akordeonu. Tėvai jos norui būti aktore nepritarė – pasak jų, merginai tai labai nerimta profesija.
Židikus iki šiol gaubia rašytojos – bajoraitės Marijos Pečkauskaitės aura – žmonės ją prisimena su gilia pagarba, o ir Židikai jos dėka tapo šviesesniu, kultūringesniu nei daugelis kitų Žemaitijos miestelių.
Laimutės mama pažinojo Mariją Pečkauskaitę – matydavo ją miestelyje, bažnyčioje pamaldų metu...
Laimutė, dabar jau Telšių Žemaitės dramos teatro režisierė L. Pocevičienė kartkartėmis apsilanko Židikuose. „Graži žemaičių kalba, apvali ir šilta, teikia jaukumo. Pamatau moterį ryšinčią skarą atlaiduose, taip ir norisi jaukiai prisiglausti prie tokio žmogaus... Atvažiuoju į Židikus lyg į vaikystę...“
Gyveno kambarėlyje šalia teatro
Baigusį vidurinę mokyklą L. Kalinauskaitė įstojo į Vilniaus universitetą. Studijavo lietuvių kalbą. Tuo metu universiteto studentai turėjo galimybę susipažinti su teatro menu. Vilniuje prie Kiemo teatro buvo vedamos aktorinio meistriškumo pamokos. Laimutė jas lankė. Studijuodama ketvirtame kurse ištekėjo už Antano Pocevičiaus, kuris tuo metu mokėsi Telšių kultūros mokykloje.
1978 metais, baigusi ketvirtą kursą, atvažiavo gyventi į Telšius, tais metais gimė sūnus Laurynas. Universitetą 1979 metais baigė neakivaizdiniu būdu.
Diplominio darbo tema – Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos gyvenimas Židikuose. Vėliau iš jo gimė poezijos spektaklis „Kilti ir kelti“.
Įdomus sutapimas – su kūdikiu ir vyru gyveno Telšių kultūros rūmų pastate, kambaryje šalia Žemaitės dramos teatro patalpų – dabar šis kambarys – režisierės L. Pocevičienės darbo kabinetas. Į teatrą L. Pocevičienę atsivedė vyras. Jai atvykus, jis dirbo teatre pastatymo dalies vedėju. Savo neakivaizdiniu teatro mokytoju L. Pocevičienė laiko tuo metu Telšių kultūros mokykloje dirbusį režisierių Stasį Kavoliuką. Stebėdama jo vedamas pamokas ji įgijo žinių reikalingų režisieriaus darbui. Ilgą laiką Telšių Žemaitės dramos teatre dirbo visuomeniniais pagrindais.
Pragyvenimi užsidirbdavo kitur: 1979-1981 metais dirbo Telšių centrinės bibliotekos redaktore, 1981–85 metais mokytoja Telšių 5 –joje (dabar Džiugo) vidurinėje mokykloje, 1985–87 metais Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje, 1987–1988 dėstytoja Telšių kultūros mokykloje, 1989–1990 m. - Telšių kultūros rūmų metodininke, ir tik nuo 1990 metų įsidarbino Telšių Žemaitės dramos teatro režisiere.
Vienintelis respublikoje poezijos teatras
1983 metais Laimos ir Antano Pocevičių režisuotas poezijos teatro spektalis „Rekviem beprasmiškai žuvusiems“ pelnė respublikos laureatų vardus aktoriams ir režisieriams. Autoriai pastatė spektaklį pagal poetų A. Mikutos ir J. Zieduonio eiles. Laima parašė scenarijų, Antanas režisavo.
1988 metais pastatytas antrasis poezijos teatro spektaklis „Atverk duris - aš ateinu su meile ir šviesybe“ – poetui ir Žemaičių „Alkos“ muziejaus įkūrėjui Pranui Geniui atminti, pagal jo eiles (yra išleidęs tris eilėraščių knygas). Scenarijus rėmėsi Pr. Genio parašyta „Rainių poema“. Apie kultūrininką telšiškį Pr. Genį medžiagos buvo labai daug, tačiau sovietiniais laikais jis buvo uždrausta asmenybė. Juo labiau – jo sukurta „Rainių poema“, kurioje pasakojama kaip sovietų enkavedistai Rainių miškelyje žiauriai nukankino kelias dešimtis Žemaitijos gyventojų.
1990 metais – trečiasis poezijos teatro spektaklis „Kilti ir kelti“ skirtas rašytojai Marijai Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai. Spektaklį režisavo ir scenarijų parašė Laima Pocevičienė. Po šio spektaklio Telšiuose Žemaitės dramos teatre buvo įteisintas dar vienas, pirmasis tarp mėgėjų teatrų – Poezijos teatras. Jo režisiere tapo L. Pocevičienė.
1992 metai – ketvirtasis poezijos teatro spektaklis „Mona“ pagal žemaičių kilmės užsienyje gyvenančio rašytojo E. Cinzo (jo tėvai gyveno Rietave, tikroji pavardė – Čiužas) romaną „Raudonojo arklio vasara“.
1994 metais spektaklis „Žemaitėškee žuodee paukštelees čiolb“ Žemaitijos poetų mintys apie žmogaus gyvenimo ratą – papročiai, meilė, apeigos, o svarbiausia – graži ir šilta žemaičių kalba.
2002 metais iš spektaklio pagal A. Mikutos ir J. Zieduonio eiles „Rekviem beprasmiškai žuvusiems“ gimė naujas, labiau tinkantis mūsų laikams spektaklis „Liūdesys yra laisvas“. Jį L. Pocevičienė pastatė su studijos „Savi“ jaunaisiais aktoriais.
Gimtoji kalba
Žemaičių kalba, pati Žemaitija – labai svarbūs dalykai režisierei, grynakraujei žemaitei. Kilo mintis režisuoti spektaklius žemaičių kalba, juo labiau, kad Telšių Žemaitės dramos teatre buvo daug talentingų aktorių, gražiai gimtąja kalba kalbėjusių. Tai Liuda Lėverienė, Janina Karnišova, Juozas Ričkus, Antanas Nekrašius ir dar daug kitų.
1993 metais pastatytas spektaklis „Piršlybos“ pagal rašytojos bajoraitės Julijos Beniuševičiūtės - Žymantienės – Žemaitės apsakymą. 1994 metais - komedija „Stebuklingas daktaras“ irgi pagal Žemaitės apsakymą. 1996 metais poetinė – istorinė drama „Kęstaičių Žemaičiai“ – pagal M. Kudarauskaitės istorinę apybraižą. 1997 metais spektaklis „Ženatvės laimė“ – pasak režisierės, ji, kurdama scenarijų, naudojosi keturiais Žemaitės apsakymais. 1999 metais R. Keturakio spektaklis „Amerika pirtyje“. 2001 metais pastatytas žemaitiškas spektaklis „Magdelė“, irgi pagal Žemaitės apsakymą.
Visus žemaitiškus spektaklius, L. Pocevičienės iniciatyva, Žemaitės dramos teatro aktoriai nemokamai suvaidino Židikuose.
Tradiciškai L. Pocevičienės režisuotus žemaitiškus spektaklius, visų pirma pamato žemaičiai Telšiuose ir Židikuose, vėliau jie keliauja po kitas Žemaitijos vietoves, užklysta Lietuvon (dažniausiai į sostinę Vilnių). Užsienio šalyse, be Austrijos ir JAV, L. Pocevičienės režisuotus spektaklius dar matė Lenkijos lietuviai, Latvijos žiūrovai ir Kaliningrado srityje gyvenantys rusai.
1994 metais L. Pocevičienei įteikta respublikinė Boriso Dauguviečio premija už lietuvių dramaturgijos propagavimą ir spektaklio „Piršlybos“ pagal rašytojos Žemaitės apsakymą, pastatymą. L. Pocevičienės iniciatyva Telšiuose jau eilę metų vyksta Žemaitijos klojimo teatrų festivalis „Nuogne graži Žemaitėjė“.
Savi
1994 metais prie Žemaitės dramos teatro susibūrė vaikų ir jaunimo studija „Savi“. Su vaikais irgi pastatyta visa eilė spektaklių. 1995 metais „Naktis kai drabužiai šnekasi“, 1996 metais J. Degutytės „Fėjų pasaka“, 1997 metais K. Anderseno pasaka „Princesė ir kiauliaganys“, taipogi 1997 metais spektaklis „Kiaunės dvaro nebėra“, 1998 metais spektaklis „X + Y“ pagal V. Račicko ir E. Segalo kūrybą, 2003 metais pasaka su scenos kovos meno elementais „Mėlynasis strazdas“.
Vaikų ir jaunimo studija „Savi“ su spektakliais, skirtais vaikams, kartkartėmis aplanko Židikų vidurinę mokyklą.
2005 metais L. Pocevičienė su studijos „Savi“ jaunaisiais aktoriais pastatė spektaklį – poetinę publicistinę kompoziciją „Telšiai – dovanų kalva“. Taip verčiamas Žemaitijos sostinės pavadinimas iš žydų kalbos. Tel – žydiškas žodis reiškia „kalva“, šai – žydiška žodžio reikšmė – „dovana“.
Beje, yra hipotezė, teigianti, kad Žemaitijos sostinei vardą davė žydai. Siužetas – Antrojo pasaulinio karo metai. Žydaitė Gurevičiūtė pabėgusi iš geto išteka už savo mylimojo – žemaičio vaikino Laucevičiaus. Prieš karą tokios vedybos buvo neįmanomos – turtingo prekybininko duktė nebūtų tekėjusi už paprasto kaimo vaikino. Karas panaikino šį skirtumą. Tačiau meilė neturėjo laimingos pabaigos - vokiečių okupacinė valdžia įsimylėjėlius išaiškino ir abu sušaudė. Išliko gyvas jų sūnus. Be to, giminaitė, atėjusi į sušaudymo vietą, rado numestą motinos vestuvinį žiedą ir perdavė jį paaugusiam sūnui. Tai tikra istorija, įvykusi Antrojo pasaulinio karo metais. Dar gyvi keli tos meilės istorijos liudininkai.
Kalva
Triūsiant, svajojant, kuriant kaupiasi metai - tarsi kalva, nuo kurios jau galima apžvelgti nueitą gyvenimo kelią. Ką skaičiuoti? Prisiminimus, nuveiktus darbus, laiką?
Pagrindinis kūrybos stimulas ir pagrindinė visų kūrinių tema, galbūt niekada neišsakyta, bet gana akivaizdi – meilė gimtajai Žemaitijai ir mūsų krašto žmonėms. L. Pocevičienė: „Mano didžiausias turtas – prisiminimai ir sugebėjimas kurti. Labiausiai bijau susirgti ir prarasti atmintį. Pasijusčiau labai nuskurdusi“. Be L. Pocevičienės ir jos paukšteliais čiulbančių žemaitiškų žodžių, be jos poezijos spektaklių, skirtų Pr. Geniui, M. Pečkauskaitei ir kitiems iškiliems Žemaitijos žmonėms, būtų skurdesnis visas mūsų kraštas.
