Vilniaus arkivyskupijos Caritas per metus suteikia socialinę pagalbą daugiau kaip 13 tūkst. vargingiausiai gyvenančiųjų. Deja, pastebėjome, kad per 20 veiklos metų šie skaičiai visai nemažėja, priešingai – pagalbos reikalingų skaičius nuolatos auga. Tam yra keletas priežasčių.
Objektyviai vertinant ekonominė situacija nuo 2008 metų, palyginti, prasta, o krizės paveikti gyventojai labai sunkiai stojasi ant kojų. Visgi, egzistuoja ir kita, labiau nuo žmonių mąstymo ir požiūrio priklausanti priežastis – skurdo kultūra.
Tai požiūris, kuomet skurde atsidūręs žmogus šią situaciją priima kaip nekintančią ir negalinčią kisti. Tuomet užuot nukreipęs jėgas bandymui lipti iš skurdo, jis investuoja į įvairias „išgyvenimo strategijas“, padedančias surasti kuo daugiau galimybių išgyventi esamoje situacijoje jos per daug nekeičiant. Tai gali būti nemokamo maisto, drabužių ieškojimas, sąmoningas pasirinkimas gyventi iš pašalpų, požiūris, jog valstybė ar nevyriausybinės organizacijos privalo mane išlaikyti ir remti, o aš mainais galiu nieko nedaryti. Dabartinė socialinės paramos sistema Lietuvoje neturi jokių patikimų būdų kovoti su šiuo reiškiniu, tad pati nenoromis augina pagalbos reikalingų skaičių.
Ilgametė VA Caritas socialinės tarnybos (organizacijos padalinys dalijantis vargingiausiai gyvenantiems drabužius) savanorė Janina pastebi, kad per dvidešimt veiklos metų tik maža dalis gaunančių paramą drabužiais žmonių įsitvirtino ir ėmė gyventi be jos. Daugiau skurde atsidūrusiųjų metai iš metų lankosi socialinėje tarnyboje.
Dar labiau nerimauti verčia tai, kad pirmieji lankytojai šiandien čia ateina su vaikais ar mažamečiais anūkais. „Šitie mažyliai jau kitokie nei buvo jų seneliai, kai pirmą kartą pas mus apsilankė, - pasakoja savanorė Janina, - vos įėję pro duris pokalbį jie pradeda žodžiu „duok“, nebėra įpročio pasisveikinti su dirbančiais, paklausti, ar šiandien jie turi ką duoti“.
Pirmą kartą atėjusių prašyti pagalbos šiemet užregistravome jau 400, o metai dar nesibaigė, tad galima prognozuoti, kad iki jų pabaigos turėsime daugiau kaip pusė tūkstančio naujų prašytojų. „Pirmą kartą atėję žmonės būna nedrąsūs, jautrūs. Jie pasiima vos keletą daiktų ir už juos dėkoja su ašaromis akyse. Visai kitaip, jei žmogus lankosi jau dešimt ar daugiau metų – sako Janina, - kuo ilgiau jis pas mus, tuo dažniau reikalauja nei prašo“.
Viena iš priežasčių, kodėl skurstančiųjų nuolatos daugėja - vaikai, auginami skurde ir skurdui. Gyvenimą iš pašalpų, nemokamą maistą ar drabužius tokie vaikai suvokia kaip normą. Augdami šeimose, kur tėvai kliaujasi vien parama ir nesistengia verstis patys, šie vaikai tokios praktikos išmoksta kaip vienintelės teisingos. Taip užauga ištisa karta žmonių, kurie nežino kaip, ir negali savimi pasirūpinti patys.
Būtent todėl kalbant apie socialinę paramą labai svarbu „dozuoti“ šalpą ir ugdyti, motyvuoti, skatinti paramą gaunančius imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Piniginė parama ar parama daiktais turėtų būti intensyviai teikiama kriziniu laikotarpiu: susirgus, netekus darbo, patyrus didelių nuostolių dėl stichinių ar kitų nelaimių, tačiau toks intensyvios pagalbos laikas turi turėti aiškias ribas. Jo metu žmogus turėtų gauti maksimalią pagalbą padedančią judėti toliau, bet „neįkalinančią“ išgyvenimo, o ne gyvenimo situacijoje ilgus metus.
Vienas iš būdų padėti tokiose šeimose augantiems vaikams – vaikų dienos centrai. VA Caritas savo teritorijoje jų turi septynis. Šiuos centrus lanko daugiau kaip 350 vaikų iš skurstančių, priklausomų, socialiai pažeistų šeimų. Dienos centras – būdas atsverti įtaką, kurią vaikui daro šeimos gyvenimas.
Jį lankantys vaikai mokomi kitokių vertybių, supažindinami su kitokiu pasauliu ir jo galimybėmis. Dirbant su tokiais vaikais labai svarbu ne tik darbo ar ugdymo metodikos, bet ir šiltas, tikras, artimas santykis, kurio jie dažnai nepatiria savo šeimoje. Per daugiau kaip dvidešimt veiklos metų pastebime, kad vaiko atėjimas į dienos centrą gali pakeisti ne tik jo, bet ir visos šeimos gyvenimą. Labai dažnai dirbama ne tik su centrą lankančiais vaikais, bet ir su jų tėvais.
Būdas įveikti skurdo kultūrą yra parodymas žmogui, kad jis gali išgyventi pats. Jokiais pinigais, lengvatomis ar daviniais neįmanoma pakeisti žmogaus orumo, kurį jis atgauna tik galėdamas savarankiškai pasirūpinti savimi ir savo šeima. Tai nėra greitas procesas, darbas su vaiku ir jo šeima dienos centre dažnai trunka keletą metų ar daugiau, tačiau jo metu vaikas auginamas skurdui tampa vaiku, galinčiu padėti savo šeimai to skurdo išvengti. Lietuvoje vis dar neįprasta vykdyti prevencines skurdo programas, tačiau tai būtina norint sumažinti skurstančiųjų kiekį ir skatinti žmones ieškoti savarankiškų būdų pragyventi.
