Šio filmo magiška trauka slypi ne tiek siužete, kiek fantastiškuose peizažuose, daugiaprasmėse metaforose. Ne viena frazė skamba kaip aforizmas, be to, paremtas skaudžia vieno ar kito personažo gyvenimiškąja patirtimi. Ir, aišku, nuostabi aktorių Martin Sheen, Emilio Estevez, Yorick van Wageningen, Deborah Kara Unger ir kt. vaidyba.
Filmas pasakoja apie kelią į Santjago de Kompostelą (Ispanija). Kalifornietis oftalmologas daktaras Tomas Avery atvyksta į Sen Žan Pjė de Poro (Prancūzija) paimti tragiškai žuvusio savo sūnaus palaikų ir, būdamas šioje vietoje, nusprendžia įveikti istorinį kelią į Santjago de Kompostelą, kad įgyvendintų sūnaus troškimą ir taip pagerbtų jo atminimą. Tai nuostabi istorija apie šeimą, draugus ir iššūkius, su kuriais susiduriame nuolatos šiame kintančiame, sudėtingame pasaulyje.
Filmo pavadinimas - kelias, kelionė - yra vienas seniausių archetipinių vaizdinių, žinomas jau nuo Ievos ir Adomo išvarymo iš rojaus istorijos. Daug jo reikšmių pateikia ir vienas iš filmo veikėjų - krizę išgyvenantis rašytojas Džekas iš Airijos. Kelionės gali būti išsvajotos (Tomo sūnaus Danielio), iš reikalo (pagrindinis herojus iš JAV vyksta į Prancūziją parsivežti sūnaus palaikų), spontaniškos, lyg iš vidinio poreikio (Tomo piligriminis kelias). Filme bandoma išsiaiškinti, kodėl žmonės ryžtasi tokiam nelengvam išbandymui: į tą klausimą jie mėgina atsakyti patys sau ir apie tai klausinėjančiam rašytojui Džekui. Dėl religinių, kultūrinių, sportinių, sveikatos sumetimų, nori mesti rūkyti, netekti bent poros kilogramų svorio, laukia stebuklo... O ko nori Tomas? Spontaniškas jo pasiryžimas - Šv. Jokūbo kelyje išbarstyti sūnaus pelenus.
Labiausiai Tomą suprantantis žmogus - žandarmerijos kapitonas, pats praradęs savo sūnų. Jam atrodo, kad Tomas keliaus dėl savęs. Dažniausiai patys piligrimai įvardija antraeiles šios kelionės priežastis, esminės išryškėja filmo pabaigoje. „Niekas čia neina šiaip sau, niekas“,- vėliau filme reziumuoja rašytojas Džekas.
Labai gražiai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Veiksmo postūmis - žinia apie sūnaus žūtį, paskui retrospektyviai tėvas išgyvena sūnaus išvykimą, parodomas atotrūkis, susvetimėjimas: tėvas nemoka priimti sūnaus tokio, koks jis yra. Danielis kvietė ir tėvą, norėjo, kad tai būtų tėvo ir sūnaus kelionė. Tėvui tada atrodė, kad jis, kaip ir daugelis žmonių, negali sau leisti tokios prabangos - mesti viską ir išvykti.
Paradoksalu, kad paskui taip ir padarė. Danielis kelionę pradėjo, tėvas pratęsė, baigė metaforiškai jie abu. Taigi kapitonas buvo teisus: Tomas keliavo dėl savęs, kad susitaikytų su sūnumi, suprastų jį, pats taptų švelnesnis, žmogiškesnis, išmoktų betarpiškiau bendrauti su kitais, kad atrastų skirtumą tarp gyvenimo, kurį pasirinko, ir gyvenimo, kurį iš tiesų reikia gyventi...
Teko skaityti, kad Emilijų Estevezą sukurti šį filmą įkalbėjo jo tėvas Martinas Šynas (Martin Sheen), iš Galicijos (Ispanija) kilęs amerikiečių aktorius. Jis ir suvaidino filme pagrindinį piligrimystę atliekančio Tomo vaidmenį. Taigi šiame filme ne tik vaizduojami, bet ir vaidina tėvas ir sūnus. Filme yra dar viena tėvo ir sūnaus paralelė: čigonas Izmaelis ir jo apsivogęs sūnus. „Mūsų vaikai - jie patys geriausi ir patys blogiausi iš to, kas mumyse yra“,- sielojasi čigonas ir, nepaisydamas Tomo protesto, liepia sūnui nešti jo kuprinę iki pat miesto ribos. Gal ši graži metafora yra puiki aliuzija į Kristų, nešantį kryžių... Tomas, nors ir nesuprasdamas kodėl, paklauso Izmaelio patarimo keliauti toliau per Galiciją iki jūros ir išbarstyti sūnaus pelenus ten.
Filmo pabaigoje matome keturis pagrindinius veikėjus, atsikračiusius savo fobijų, sušildžiusius savo širdis, išmokusius geriau suprasti kitą, matyti ne tik savo bėdą. Ir nesvarbu, kad nepavyko mesti rūkyti ar suliesėti, kad įtilptum į seną savo kostiumą... Svarbiausia, kad jie ieškojo atsakymų į jiems rūpimus gyvenimo klausimus ir rado... Tėvas įgyvendino sūnaus svajonę keliauti, barstydamas jo pelenus kelyje. Savo dvasinį nuskaidrėjimą patyrė ir kiti Tomo bendrakeleiviai. Kiekvieno jų istoriją galima pasakoti atskirai, surankiojant biografines detales iš atskirų filmo fragmentų,- režisierius personažų gyvenimo istorijas lipdo pamažu, lyg mozaiką.
Filme nemažai prasmingų detalių. Pavyzdžiui, Tomas, pasiryžęs eiti Camino, pasuka į priešingą pusę. Manau, taip pabrėžiama, kad jis buvo visai kitoks nei jo sūnus, todėl jų gyvenimo keliai skyrėsi. Kad galėtų iš tikrųjų į gyvendinti „tėvo ir sūnaus“ kelionę, jis turi pasikeisti. Tą metamorfozę aktoriui Martynui Šynui puikiai pavyko perteikti: iš uždaro, priešiško kitiems žmogaus palaipsniui Tomas virsta draugišku, tarsi perima dalelę to gerumo, kurio su kaupu turi olandas Jostas, suvokia, kad gyvenimas per trumpas, kad juo eitum vienas... Kita iškalbi detalė, atskleidžianti keturių bendrakeleivių suartėjimą, tapimą iš pavienių piligrimų draugais - šmaikštus panoramiškas vaizdelis, kai matome moterį, žvelgiančią į kelią, ir trijų besišlapinančių vyrų nugaras...Puikiai surežisuota scena: lyg kelio epopėja, kur dvasiniai dalykai yra sumišę su žemiškais.
Filmas prasidėjo retrospekciniais vaizdais: tėvas prisimena sūnų. Artėjant finalui, pats žiūrovas mintimis pradeda grįžti į pradžią. Tik tada galima suprasti, kokios prasmės slypėjo, atrodo, nereikšminguose žodžiuose. Tomas piktokai apgailestavo, kad kai visi šiame pasaulyje turi mobiliuosius, jo, vienintelio, sūnus jų nepripažįsta. Tai paryškina, kodėl tėvas nesupranta sūnaus: jie priešingi. Tėvas, orus akių gydytojas, garbus golfo klubo narys, regis, viską žino apie pasaulį, taigi ir apie gyvenimą, kuriame aiškios taisyklės.
Tai paliudija ir scena su paciente, kuri atmintinai išmoko regos patikrinimo eilutes, kad galėtų realizuoti tai, kas jai yra svarbu, ir nenori taikstytis su tuo, kas gydytojui atrodo nediskutuotina. O sūnus Danielis nori viską atrasti pats, jis suvokia, kad nebenori eiti kitų išmintais takais. Trokšta surasti savo kelią be nuolatinių tarpininkų ( kad ir mobiliųjų telefonų), priimti gyvenimą širdimi. Ir nesvarbu, kiek žmogui metų. Pažinimas neturi senaties, tai įrodo Tėvas, užbaigdamas Sūnaus kelionę. Svarbu, kad nenutiktų taip, kaip vienai Camino kelyje sutiktai darbuotojai: jaunystėje buvo pernelyg užsiėmusi, o dabar per daug pavargusi...
Visai nieko nežinojau apie piligrimų kelią į Santjago de Kompostelą (Ispanija), kol nepamačiau meninio filmo „Kelias“ (The Way). Net jeigu nesate aistringas keliautojas, pajusite kelionės šauksmą. Mano siela jau šiame kelyje. Net jei neteks to materializuoti, būsiu patyrusi bent dalį dvasinės šios kelionės patirties. Linkiu visiems pažiūrėti (gal dar kartą pažiūrėti) šį nuostabų filmą, kuris prabyla į žiūrovą kaip poema apie Gyvenimą. Tai ne tik filmas - tai poezija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!