Naujojo kino kūrėjo Szabolcs Hajdú darbas „Paskalio biblioteka“ veda žiūrovus jaunos rumunės-vengrės Monos (akt. Orsolya Torok-Illyes) gyvenimo keliu. Netikėtai susipažinusi su charizmatišku nusikaltėliu Viorel (akt. Andi Vasluianu) ji susilaukia nuo jo dukters Viorica‘os (Lujza Hajdu) ir yra savo tėvo (Razvan Vasilescu) parduodama į Liverpulio viešnamį.
Dukra lieka Monos tetai Rodica‘os (Oana Pellea) globai, bet giminaitė nori „susukti verslą“ ir vaiką išnaudoja, dėl to mergaitė atsiduria vaikų globos įstaigoje. Brodelio savininkas, riebus Karibų regiono emigrantas (Shamgar Amram), žavingai pasakoja apie savo verslą, tačiau pagrindinė herojė neketina ilgam užsibūti „Dorian‘o Gray‘jaus paveikslo“, „Pinokio nuotykių“, „Lolitos“ ar „Desdemonos“ pavadinimais intriguojančiuose (ar bauginančiuose) apartamentuose (net jei ir būtų ketinusi, anksčiau ar vėliau ji būtų išnešta kojomis į priekį).
Filmas puikiai atitinka dramai iškeltus reikalavimus. Šiame žanre, kur siužetas priklauso nuo itin tikroviškos ir detalios herojų emocijų kovos, svarbu analizuoti opią visuomenės problemą, kaip šiuo atveju – prekyba sekso vergėmis.
„Paskalio biblioteka“ paneigia psichologinių stebėjimų padarytą išvadą. Ji sako, kad sekso vergijai priklausančios moterys nori iš ten išsivaduoti, tačiau, kai ilgainiui tam atsiranda proga, jos tai paprasčiausiai pražiopso. „Pražiopso“ yra ne visai tinkamas žodis, nes šioje sferoje dirbančios moterys tampa užguitos, įbaugintos, nebesitiki išsigelbėti, nemato, kad situacija gali pasikeisti. Tokioje rezignacijoje jos nepastebi, kaip atsiranda būdas išsikapanoti. Priešingai, filme, fantazijos dėka, Mona yra sugrąžinama į „sąmoningą“ būseną ir pasprunka atgal į savo tėvynę.
Dargi įdomu, verta panagrinėti šiuo metu taip populiarią „realybių“ ar „teisingų suvokimų“ tema. Vėlgi psichologinis momentas, kai susitinka visuomenės ir individo sukurti modeliai. Kultūros, istorinės praeities, mentaliteto, visuomenės institucijų sukurtos schemos reikalauja iš individo būti konkrečiu, mąstyti ir spręsti problemas „kaip kiti“, t.y. pagal jau sukurtus, buvusius pavyzdžius, kur vietos vaizduotei nėra. Dėl to Monos pasakojimas yra visiškai nepriimtinas žemiškai mąstančiam socialiniam darbuotojui.
Kai pagrindinė herojė kurpia neva teisingą savo gyvenimo trejų metų periodo istoriją Didžiojoje Britanijoje, drįstu manyti, kad ji yra vienu žingsneliu priekyje schematiškos visuomenės atžvilgiu. Tai reiškia, kad ji suvokia, kad jos išgyventos realybės niekas nesupras iš esmės, ir tai žinodama – kas yra itin svarbu – ji suraito istoriją tokią, kokia ji neva turi būti Vaikų globos skyriaus protokoluose. Be abejo, galima ir kita tokio Monos pasakojimo paskata: ji perpasakoja istoriją panaudodama fantastinius motyvus, nes tokiu būdu yra lengviau priimti skaudžią patirtį.
Dramos žanrui būdingas rimtas, kai kada su komizmo elementais turinys. Šis aspektas „Paskalio bibliotekoje“ išreikštas itin natūraliai, stačiai ir lengvai absurdiškai (iš berniuko atimamas margas skėtis miesto merą nuo lietaus pridengti; atsainus ping-pongo žaidimas kalbant telefonu; kur pasidėti pistoletą, kurį nešiojiesi visuomet su savimi, kai esi duše; žvakės pasirinkimas ją išskaičiojant; netgi visai išradingas bandymas mažąją Viorica‘ą užmigdyti stebint pusei kaimynų kiemo). Pažymėtina, kad kitaip nei amerikietiškas kinas, kur dramose humoro dozė žiūrovui „sušeriama“ tik pirmame filmo trečdalyje, šioje komiška linija išlaikoma per visą filmą. Galima įžvelgti panašumo su E. Kusturicos darbais.
Ši drama ypatinga tuo, jog šalia temos aktualumo ir malonaus humoro dozės yra ir daug pasakinių/ fantazijos motyvų. Sąsajos su „Miego mokslu“ (M. Gondry „The Science of Sleep“). Tai irgi galima vertinti per psichologų samprotavimus. Teigiama, kad moterys, kaip mažos mergaitės, ir būdamos suaugusios tiki pasakomis. Galbūt taip yra lengviau projektuoti tikrovę, galbūt taip bėgama nuo supančių problemų ar neįdomios, varginančios kasdienybės, o gal tai greičiausiai yra gebėjimas išlikti kūrybingam net ir suagus. Prisiminkime, kaip Mona pasakojo, kokiais darbais versdamasi auklėjo savo dukrą – ogi vaidindama lėlių teatre.
Dargi į akis krenta scenų spalvingumas. Nors nagrinėjama tema yra itin skaudi, nemaloni, o tokios moterys laikomos visuomenės marginalijomis, be humoro ir fantastikos naudojama plati spalvų gama. Skatinti vaikų kūrybiškumą ir emocinį vystymąsi patariama jų aplinkoje naudoti kuo daugiau spalvų, tai šis elementas filme itin išpildytas. Tai sustiprina fantastinę giją, jausmo tikrumą, o gal, tiksliau, požiūrį į esamą padėtį. Juk problemų iš tikrųjų nėra. Egzistuoja tik intelektualinės situacijos, kažkieno noru „pavestos“ tam tikram asmeniui, kad jis jas išsprendęs pasimokytų.
Klausantis viešnamio savininko ir Monos dialogo iškilo 1969-ųjų K. Kinski „Venera kailiniuose“. Brodelio savininkas pataria pagrindinei herojei nesiskųsti darbu, bet verčiau pamąstyti, kad ji dirba tik su „visuomenės grietinėlės“ atstovais: aktoriais, artistais, menininkais, žodžiu, įžvelgti teigiamą pusę.
Senesniajame filme taip pat vaizduojami vujeristiniai ir panašaus tipo „itin svarbių asmenybių“ nuotykiai niekam nežinomose miestų vietelėse. Tik šiame filme bohemiškas gyvenimas vaizduojamas rafinuočiau nei „Paskalio bibliotekoje“. Pastarajame gi savininkas paaiškina: „Jei ne aš, tai kas nors kitas dirbtų šį darbą, bet žiauriau. Aš tik adaptuojuosi“.
Įstrigo ir pasikartojimų motyvas. Pavyzdžiui, kvėpavimas pro vamzdelį, kai herojės dukros tėvas slėpėsi paplūdimio smėlyje ir kai pati herojė buvo priversta dalyvauti žiauriame intymiame akte. Trepsėjimas kojomis, kai viešnamio valdytojas lipa ant vienaračio ir kai mirusio tėvo dūdų orkestras marširuoja padėdamas Monai pasprukti.
Taip pat pro žiūrovų akis „paleidžiami“ traukinių kupė bei juose verdantys gyvenimai ir vorele parodomi taip intriguojantys literatūriniais pavadinimais užvardinti viešnamio kambariai. Žiemos šventės, kai po pirmųjų prasideda naujas jaunos moters gyvenimas, ir kai vaizduojamų antrųjų metu herojė vėl yra naujai pradėjusi gyvenimą. Tai galėtų būti simboliniai atskaitos taškai. Filmas įrėmintas Monos apsilankymu pas socialinį darbuotoją. Regis, meninis „Paskalio bibliotekos“ užmojis išpildytas iki galo, struktūriškai, su logiškomis laiko ir vaizdo spiralėmis.
„Paskalio biblioteka“, penktasis ilgametražis Szabolcs Hajdú filmas, tapo Vengrijos kino savaitės laimėtoju bei buvo pristatytas Berlyno forumo skiltyje 2010 metais. Tais pačiais metais pelnė C.I.C.A.E. apdovanojimas Tarptautiniame Sarajevo kino festivalyje.
Rekomenduojami dokumentiniai filmai:
1. „Klestėjimas“ („Thrive“, rež. Steve Gagne, Kimberly Carter Gamble), nes iš tikrųjų atveria akis, parodo, kuo gyvename.
2. „Lietuvio genas“ (rež. Vanesa Urbienė), nes galime polemizuoti apie lietuvybę.
3. „Duonos diena“ (rež. Sergej Dvorcevoj), nes vagonas irgi gali būti kryželis...
