Šį kartą pilnas ryžto ir užsispyrimo žinomas kino kūrėjas pristato vieną įdomesnių metų projektų, kurį pats įvardija kaip prancūzišką atsaką kultiniam serialui „Sopranai“. Režisierius kviečia įsiskverbti į slaptą vienos šeimos gyvenimą bei pamatyti, pagal kokius principus gyvena šiuolaikinė mafija ir kas būna, kai sulaužoma omerta.
Apie ką mes čia…
Buvusi viena įtakingiausių Bruklino mafijos klane Manzonų šeima turi slapstytis nuo ją persekiojančių nemalonumų. Manzonai apsigyvena ramiame Prancūzijos miestelyje, kur tikisi atrasti save ir pagaliau sukurti normalų gyvenimą, tačiau vos jiems pasirodžius miestelyje prasideda neplanuoti nemalonumai.
Kūrinio vidus
Pripažinkime, jog kadaise buvusi viena populiariausių kino temų – mafija, išgyvena ne geriausiu laikus. Kiekvienais metais pasirodo keli filmai šia tema, tačiau jie būna labai prasti ir tik praeitais metais nudžiugino išties įsimintinas „Kazino apiplėšimas“. Vis dėlto šiuolaikinės mafijos pateikimas taip ir nėra iki galo atskleistas. Vieninteliai „Sopranai“ sugebėjo deramai parodyti visą šiuolaikinės organizacijos veiklą iš vidaus, todėl nenuostabu, jog Bessonas pabandė pateikti savo viziją panašiu principu.
Didžiausias filmo koziris tas, jog viskas pateikiama sarkastiškai. Išties juodas humoras dominuoja kiekvienoje scenoje, o tai ne tik pagyvina pateikiamą veiksmą, tačiau ir leidžia atsipalaiduoti ir pasinerti į netipinį mafijos pavaizdavimą. Čia vis dėlto ne rimtai pateiktas „Krikštatėvis“, o nuotaikingas „Sopranų“ stiliumi sukurtas pasakojimas apie šeimą. Žinoma, viskas parodoma iš tos rimtesnės pusės ir keli svarbūs mafijos kodeksai irgi parodomi pakankamai vaizdžiai. Labiausiai iškeliama omerta ir jos nesilaikymo pasekmės. Daugiau iš mafijos kasdienybės mažai kas atskleista: tik kalėjimas ir kaip jame gyvena bosai. Vaizdžiai parodomas ir pats gyvenimo šeimoje principas – tai irgi neleidžia nuobodžiauti.
Siužetinė linija rutuliojasi laisvai, susipažįstame su kiekvienu šeimos nariu atskirai. Kiekvienas iš jų turi savo žavesio bei parodo, jog yra ne tokie blogi, kokie yra parodomi iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, tėvukas mėgsta prilupti kokį vieną kitą žmogų, sūnus - puikus sukčius, dukra - mėgstanti smurtą, o mamytė - etatinė parduotuvių sprogdintoja, tačiau jie vis dėlto viena puiki šeima, kuri neleidžia skriausti savęs. Matyt, režisierius ir norėjo parodyti, kokia gali būti stipri šeima ir tai, kad nesvarbu kokį socialinį statusą ji turi, svarbiausia, kad jie turi vienas kitą. Toks moralinis išvedžiojimas gana stipriai papildo pasakojimą, tai suteikia jam dar vieną pliusą.
Kalbant apie patį humorą, kaip jau minėta ankščiau, filmas perpildytas neblogais juokeliais, kurie, žinoma, nėra tualetinio lygio, o svarbiausia, jog vienas iš jų priverčia tiesiog ploti už puikią režisieriaus ironiją pačiam Robertui De Niro. Scena, kurioje legendinio aktoriaus personažas turi pristatyti vieną filmą, sukelia didžiausią juoką. Tikrai buvo galima tikėtis tokio Bessono žingsnio, tačiau viskas gavosi dar geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Santūrus humoras, kuris tikrai yra aukščiau už nekokybišką amerikietišką vulgarumą.
Daug susišaudymų, kurie artėjant prie pabaigos atrodo gana žaviai. Tokia kariaujančių šeimų akistatos akimirka nesugadina bendro vaizdo apie filmą, nors reikia pripažinti, jog kai kurios vietos pernelyg netikroviškos. Kaip bebūtų, bendrai filmas palieka malonų ir šiltą jausmą po peržiūros, bet deja, tai nėra grandiozinis legendinio režisieriaus sugrįžimas į vaidybinį kiną, o dar vienas neblogas pramoginis darbas, kuris nereikalauja per didelio smegenų krūvio jį žiūrint.
Techninė juostos pusė
Jau nuo pat pradžių į akis krenta puikus foninis vaizdas bei pats spalvų kaitaliojimas. Įdomu, jog šeima vaizduojama labai šviesiame fone, o kai pasirodo blogiečiai, viskas niūriai ir gana šaltai atrodo. Toks žaidimas su spalvomis primena senus gerus klasikinius darbus, kai norint pateikti personažo charakterio savybes jis buvo pristatomas pagal fono spalvingumą.
Garso takelis labai įsimintinas, ypač galima paminėti tiesiog nepriekaištingą atmosferą turinčią sceną, kai į miestą atvažiuoja mafijos boso pakalikai ir juos lydi grupės Gorillaz hitas „Clint Eastwood“. Išties gražu žiūrėti į taip smagiai sukaltą režisieriaus darbą pristatant pagrindinius blogiečius.
Operatoriaus darbas nykokas, bet visam filmui tai didelės reikšmės neturintis techninis aspektas, nes susišaudymo scenos pateikiamos senovinių veiksmo filmų stiliumi, kas šiek tiek priminė Bessono „Leoną“ ir „Nikitą“.
Montažas neblogas, nejaučiamas nepatogumas žiūrint filmą, o ir bėgiojimas atgal į praeitį nesudaro kokių nors problemų. Kaip tik atvirkščiai - galima puikiai lyginti šeimos transformaciją per tuos metus, todėl apskritai žiūrėti filmą smagu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Robertas De Niro pagaliau vėl pasirodo mafijos boso amplua, nors ir ne tokiame, kokį galėjome matyti Martino Scorseses režisuotoje juostoje. Galima sakyti, jog aktorius puikiai pasidarbavo, į filmą įnešė dalelę savęs bei leido pajausti nostalgiją jo jaunystėje suvaidintiems personažams.
Michelle Pfeiffer taip pat ne pėsčia. Galime prisiminti jos puikų pasirodymą apie mafiją filme „Žmogus su randu“, todėl moteriai toks antrosios nusikaltėlių vado pusės amplua nėra debiutinis. Ji - gana smagi veikėja, kuri savo poelgiais atsako už sodriausią filmo humorą. Tai gerai derantis duetas su Robertu.
Vaikų vaidmenis atliko nuostabaus grožio Dianna Argon, kuriai tai pirmas toks brutalus vaidmuo karjeroje - ji susitvarkė gana neblogai, bei jaunąjį Robertą primenantis Johnas Di‘Leo, suvaidinęs sūnų Voreną.
Filme pasirodė aibė kitų žinomų aktorių ir mafijos filmų senbuvių, tačiau vis dėlto paminėti reikia Tommy Lee Johnsą ir jo amžinai susiraukusi veidą. Nieko ypatingo neparodantis personažas, tačiau keliose scenose priverčiantis nusišypsoti. Visi kiti filmo dalyviai gana epizodiškai pasirodo, todėl net sunku kažką apie juos pasakyti, nes jie tik papildė „skyles“ scenose.
Verdiktas
„Šeima“ – tai nuotaikingas juodojo humoro perpildytas veiksmo trileris mafijos tematika su daugybe kuriozinių ir nuotaikingų situacijų, kurios bendrai susumavus šiek tiek primena kultinį serialą „Sopranai“.
Bendras vertinimas: 7/10