Knygos pavadinimas suponuoja, kad didžiausias dėmesys bus skiriamas pirmajam ir paskutiniam bei ilgiausiai to laikotarpio Lietuvą valdžiusiam prezidentui – A. Smetonai.

Ši knyga yra įdomi tuo, kad aprašo ir analizuoja ne tik prezidento veiklą, bet ir jo aplinką: šeimą, artimus draugus, bendražygius ir net politinius priešininkus, tad susidomėję šia knyga sužinos daugybę įdomių dalykų ne tik apie paties A. Smetonos gyvenimą, bet ir apie Sofiją Smetonienę, Izidorių Tamošaitį, Juozą Tūbelį, Vladą Mironą, Augustiną Voldemarą ir daugelį kitų svarbių to laikotarpio Lietuvos veikėjų veiklą. Jei šios pavardės jums nesako nieko, būtinai privalote perskaityti šią knygą.

Įdomu yra ir tai, kad knygoje aptariamos ne tik asmenybės ir santykiai, susiklostę tarp jų, bet ir A. Smetonos, o tuo pačiu ir visos Lietuvos valdžios santykiai su tam tikromis didelę įtaką turėjusiomis organizacijomis, pavyzdžiui, bažnyčia ar A. Hitlerio vadovaujamais naciais.

Beje, su abiem čia paminėtomis organizacijomis santykiai klostėsi tikrai nekaip. Ar daug Lietuvos piliečių žino, kad, nepaisant to, jog A. Smetonos režime aukštus postus užėmė ne vienas kunigas, santykiai su Šventuoju Sostu buvo įtempti, o katalikiškos organizacijos buvo ujamos iš mokyklų? Tikriausiai dar mažiau žmonių žino faktą, kad A. Smetona pirmasis labai neigiamai įvertino Adolfą Hitlerį ir nesitaikstė su nacių vykdoma politika Klaipėdos krašte. Pirmoji byla, kurioje buvo teisiami nacionalsocialistai, buvo iškelta ne kokioje nors Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje.

Knygoje taip pat gausiai aprašomos tuometės politinės intrigos. Autorius pateikia įdomius faktus susijusius su Ministro Pirmininko A. Voldemaro veikla ir nušalinimu nuo valdžios, potencialaus A. Smetonos posto perėmėjo generolo Stasio Raštikio pasipūtimu ir suokalbiu su opozicija, opozicinių partijų veikla paskutiniaisiais pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo mėnesiais ir net valandomis.

Įdomūs faktai pateikiami apie paskutinį nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdį, kurio metu nutarti nesipriešinti ir patenkinti visus Sovietų sąjungos iškeltus reikalavimus. Autorius įtaigiai parodo, kokie naivūs buvo kai kurie veikėjai, tikėdamiesi, kad po šio ultimatumo priėmimo pasikeis tik Vyriausybė ir sovietinių karių skaičius Lietuvos teritorijoje. Deja, taip neatsitiko.

Knyga baigiama Antano Smetonos ir jo bendražygių likimais (daugelis jų žuvo lageriuose ir kalėjimuose) po Lietuvos aneksijos. Aptariama šio svarbaus politinio veikėjo veikla emigracijoje, jo žūties aplinkybės, šeimos likimas po A. Smetonos mirties.

Paskutinėse knygos eilutėse autorius suformuoja įdomią mintį, kad mes esame savotiškas smetoninės Lietuvos produktas, tad ši knyga turėtų būti įdomi kiekvienam, kuris nors kiek domisi istorija ir politika.