Esė knygą „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ pasirinkau kaip gryna snobė. Intrigavo, kad ši knyga pažymėta sėkmės ženklu: pristatyta Metų knygos rinkimuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai ją įrašė į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką...
Skaitymo malonumą pajutau nuo pirmo puslapio. Įtraukė paprastumas, įspūdingas lakoniškumas: vienas vaizdelis keičia kitą, pasakojant apie „gatvės universitetus“, pirmąsias lytinio švietimo „pamokas“. Detalė, fragmentinis pasakojimas. Vidinė prisiminimų šviesa nušviečia tekstą ir net sakiniai be veiksmažodžių pasakojimą daro gyvą, vaizdingą: „Kaimynai - kitame to paties buto kambaryje. Vandens kolonėlė kieme. Žiemą ledo liežuviai aplink...“.
Taiklios buities detalės įtaigiai apibūdina pasakojamą laikotarpį - chruščiovinio atšilimo laikus. Lyg tarp kitko, be sentimentalių emocijų užsimenama apie skaudų kai kurių kiemo draugų likimą ( „Sudegė Romka. Prisigėrė pilstuko, per naktį išliepsnojo viduriai...“); subtiliai ironizuojama.
Sklandaus, vietomis beveik poetinio pasakojimo netrikdo vaizduojamojo pasaulio žodyno atgarsiai: vienas kitas žargonas, svetimybė, tarmybė. Nors suprantama, kad tokioje aplinkoje buvo keikiamasi dažnai ir gausiai, džiugu, kad keiksmažodžiais nepiktnaudžiaujama. Jų tik tiek, kiek reikia. Literatūrinio saiko pajauta - viena iš knygos stilistinių vertybių. Kur pradedama žaisti žodžiais, jų reikšmėmis (pavyzdžiui, esė „Plyšiai“) pasakojimas nebėra toks įtaigus. Aišku, tai mano nuomone.
Pirmasis pasakojimas pavadintas kaip ir knyga - „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Tai ne tik realija (Kalvarijų gatvė), bet ir puiki metafora: tos bažnyčios (sakralinė erdvė) sugeba neutralizuoti profanišką, dažnai brutalią kasdienybę. Literatūroje dabar dažnai aprašomas Vilnius. E. Ališankos pasakojimas ir šiame kontekste išsiskiria: vaizduojamas Vilniaus augimas ( „Kalvarijų gatvės gyventojas nėra vilnietis, visi tą žino, bet ne visi pripažįsta“); senieji miestiečiai ir neseniai iš kaimų ar iš tremties vietų atsikėlę. Kadangi pasakotojas priklauso antrajai grupei, tai ir vyrauja daugiau buitinė, kasdieninė Vilniaus erdvė, be didelių istorinių asociacijų ar kontekstų.
Šią knygą galima pavadinti vieno žmogaus gyvenimo istorija. Ji sudaryta iš atskirų pasakojimų, kaip ir žmogaus gyvenimas iš tam tikrų tarpsnių. Prasideda pirmaisiais prisiminimais („Man dveji“), vaikystės, paauglystės, jaunystės epizodai ir baigiama dabartimi - menininko patirtis, komandiruotės, stažuotės. Labiausiai man patiko tie pasakojimai, kurie nušvinta apgaubti prisiminimų šilumos.
Nors skirtinga rašytojų stilistika, bet tų esė dvasia gimininga R. Granausko knygai „Trys vienatvės“. Abiejose juntamas autobiografinis tikrumas, nuoširdus atvirumas, puiki kalba, tik E. Ališanka daugiau pasineria į postmodernistinius žaidimus: daug nuorodų į pasaulinės kultūros kontekstą (pavyzdžiui, „ Dalijamės arbūzą purvinomis rankomis, kaip Dioniso kūną, ir mus užlieja saldi bendrumo dvasia.“), žaidžiama kitų tekstais ( „ ...mums jau nebeužtenka moralinio dėsnio mumyse ir žvaigždėto dangaus virš galvų...“ - perfrazuotas I. Kantas), filosofuojama, aiškinamos žodžių reikšmės ir pan. Pasakojamus fragmentus į visumą sieja ne tik pasakotojo figūra, bet ir puiki „susisiekiančių indų“ metafora, kuria apibūdinama vienoje vietoje erdvė, kitur žmonės.
Kadangi tai esė knyga, galima skaityti atskirus tekstus. Istorija „Didysis tranzas“ visų jaunų keliauninkų turėtų būti perskaityta kaip šventa knyga, kad suvoktų, ką reiškia tikras kelionių troškulys ir nuotykių alkis, kurio nepalyginsi su dabartiniais skrydžiais lėktuvu. Šį pasakojimą gali perskaityti ir tie, kuriems žodis „intelektualus“ yra atgrasus kaip žvirbliams kaliausė... Ne vienoje vietoje skaitymą nutraukdavo spontaniškas juokas, sukeltas žaismingo, šmaikštaus pasakojimo, kurį nejučia mintyse papildydavau vienu kitu savo prisiminimu...
Turėtų sudominti ir sovietinės armijos kasdienybės fragmentai esė „Šiaurės užkarda“. Taikliai perteikta ir sovietinės propagandos esmė - savotiški „nemokami kūrybinio rašymo kursai“. Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą popieriui irgi tenka daug atlaikyti...
Šioje knygoje galima atrasti visko pagal savo skonį: ir miesto, ir kaimo vaizdai, sovietinio ir laisvos Lietuvos gyvenimo nuotrupos, skaudžių senelių ir tėvų tremties patirčių atgarsiai, o pasakojimo geografija išsiplečia ir į kitas šalis. Ne veltui skaitytoją sutinka ir užvertus knygą palydi vienišas katinas tuščiame senamiesčio skersgatvyje (dailininkės Astos Puikienės iliustracija). Kas supaisys atsiskyrėlio mintis - kiekvienam jos savos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
O Jūs, ar mėgstate skaityti? Kiek knygų perskaitote per metus? Galbūt šiemet itin laukiate kurio nors rašytojo pasirodysiančios knygos? O gal manote, kad visi geriausi kūriniai jau parašyti?
Pasidalinkite nuomone su DELFI Piliečiais! Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Knygos“ arba komentaruose iki vasario 25 d.