Perskaičiau Fannie Flagg „Nekantrauju patekti į dangų“ Alma littera leidyklos išleistą knygą. Ilgai galvojau, kaip galėčiau apibūdinti šią knygą. Knygoje rašoma apie labai rimtą dalyką – mirtį. Bet rašoma kitaip, ne su begaline širdgėla, o su puikiu humoru ar netgi tam tikra ironija.
Atrodo, pagrindinei knygos herojei diena prasideda taip, kaip ir kitos dienos. Bet aštuoniasdešimtmetė Elna Šimfisli sugalvoja pasiskinti figų. Ji lipa kopėčiomis į medį, ją užpuola vapsvos, ji krenta nuo kopėčių ir... miršta. Atrodo, viskas natūralu ir gyvenimiška, bet pats keistumas prasideda vėliau, kai Elna nukeliauja į dangų. Va čia prasideda kažkas panašaus į „Alisą veidrodžių šalyje“.
Labai įdomus autorės požiūris į Dievą, į tai kas jis.
Fannie Flagg savo knygoje skaitytojams leidžia pagalvoti ir suprasti, kas nutinka ir kaip mes jaučiamės netekę mylimo žmogaus. Ji nori skaitovui pasakyti, kad branginti ir mylėti žmogų reikia esant jam gyvam, nes jam mirus mes dažnai liekame jam kažko nepasakę, kažko nepadarę ar prižadėję aplankyti, bet neaplankę. Mes visada skubam ir atidėliojam, bet kartais reikia sustoti ir pagalvoti.
Arba dar vienas pastebėjimas, kad kartais vienas mažas geras darbas ar geras žodis padaro didelę naudą, kuri yra atmenama ilgai.
Visa tai ji perteikia su nuostabiai taikliu humoru. Jos knygoje kiekvienas gali rasti sau tinkamą siužetą - vieni pasaką suaugusiems, kiti komediją, tretiems bus nuobodu, o ketvirti ras peno apmąstymas. Mano variantas – linksma knyga apie liūdnus dalykus.
Taigi skaitykite ir rinkitės sau tinkamą variantą. Bet tikrai nenuobodžiausite skaitydami. Sėkmės ir gerų įspūdžių.
