Namuose pasidėjau knygą ant pietų stalo. Atkreipiau dėmesį į knygos daiktiškąjį pavidalą. Jau stovėdama knygyno lentynoje ji tarp kitų savo sesių išsiskyrė ypatingu grožiu. Norėjau ja grožėtis. Dėmesį patraukė knygos viršelio ir šrifto spalvos, iškalbingos nespalvotos iliustracijos, autoriaus nuotrauka ir tarsi rėmeliu įrėminti teksto lapai. Pagalvojau, ar yra skirtumas tarp knygos ir žmogaus grožio?

Žiūrint į knygą viduje „užvirė“ dialogas. Viena mano dalis norėjo skaitant pasižymėti patikusias mintis, o kita dalis tam prieštaravo. Galiausiai buvo rastas kompromisas - žymėti tos spalvos pieštuku, kuris idealiai pritaikytas prie knygos spalvinės gamos. Dar neatsivertus knygos pradėjau „drakonėti“ ir spjaudytis ugnimi. Man pradėjo trukdyti skirtingos galvos.

Rašytojas G. Grajauskas savo knygoje apgyvendina du personažus: narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną Misterį Kaindlį. Savo nenorą kautis su drakonu riteris Tenksalotas motyvuoja mandagumu. Tuo metu ūkanotame Albione yra šlovinamos kitokios riterių savybės. Todėl Tenksaloto riteriškų žygių reitingai labai maži. Nebūsi šventas nepadaręs kitam skriaudos, todėl norėdamas pagerinti savo įvaizdį, narsusis riteris iškeliauja susikauti su drakonu. Įėjęs į drakono Misterio Kaindlio urvą, riteris kapituliuoja. Savęs klausiu, kodėl?

Viena mano galva sako, jog riteris tikras bailys ir nevėkšla, o antroji skaito tarp eilučių ir įtaria, kad narsusis riteris Tenksalotas vaikystėje yra skaitęs F. Dostojevskį, K. Jaspersą arba E. Leviną, nes jų idėjos formuoja riterio elgseną. Anot E. Levino, kito „veidas, kito asmens išraiška […] yra tai, kas man liepia jam tarnauti“. Narsusis riteris Tenksalotas, įėjęs į drakono urvą, suklūsta. Jis pamato būtybę, kuri turi ne vieną, o devynias galvas, kurias puošia skirtingos veido išraiškos. Tenksalotui nieko kito nelieka, kaip likti drakono urve ir „tarnauti“ kiekvienai galvai iš eilės.

Skirtingai nei riteris, Drakonas Kaindlis kaunasi. Jis „nukauna“ riterį, paklaidindamas jį kalbos labirintuose. Drakonas Misteris Kaindlis kalbėdamas susitapatina su dialogo partneriu. Jis sutinka, kad Misteris Kaindlis yra toks pat nevėkšla, kaip ir riteris Tenksalotas. Maža to, drakonas Kaindlis paima riterį į savo nelaisvę, uždaro jį savo oloje kažkuriam laikui. Pats riteris Tenksalotas to net nesupranta. Čia pradedama suvokti, ką reiškia būti vienagalviu, o koks privalumas būti devyngalviu.

Kaindlis, uždaręs riterį į savąją olą, kankina jį savaisiais pasakojimais. Tie devyni kankinimo įrankiai arba devyni drakono galvų pasakojimai, sudaro G. Grajausko knygos turinį.

Misterio Kaindlio galvų paskojimuose sprendžiama drakonų tapatybės krizė. Jiems sunku susitarti dėl prisiminimų, nes visos galvos mato skirtingu kampu. Drakonams sunku rūkyti pypkę, nes viena galva įtraukia dūmą, o devintoji išpučia. Viena galva mėgsta rimtą muziką, o kita – viskį. Didžiulė problema, kai galvų daug, o skrandis vienas. Skaitydama šias mintis, manoji galva, atsakinga už apibendrinimus, linguoja, t.y. sutinka, nes kai daug galvų, kartais net į skrandį nėra ką įdėti.

Drakonas Misteris Kaindlis man panašus į Dodekaedrą (Daugiabriaunį) iš N. Juster knygos „Stebuklingoji būdelė“. Dodekaedras pagal reikmę naudojo savo dvylika skirtingų veidų. Skirtingi veidai išreikšdavo vis kitą emociją, bet Dodekaedrui buvo lengviau, nes jis vienu metu naudojo tik vieną veidą. Drakonas Kaindlis nuolat spręsdavo daug sudėtingesnę galvų nepriklausomybės ir tarpusavio susikalbėjimo problemą. Jam kartais, kai niekas nematydavo, reikėjo „nuleidinėti garą“ arba tiesiog atidaryti „apsauginį vožtuvą“.

Septintoji drakono galva teigė, kad „pasaulis laikosi ant riterių ir drakonų“ (p. 86). Riterio Trenksaloto ir drakono Kaindlio pokalbį galima suprasti, kaip jaunosios ir brandžiosios kartos pokalbį. Arba pokalbį tarp savęs jauno ir savęs pagyvenusio. Jaunystėje visi mes riteriai, bėgantys paskui savąjį pašaukimą. Anot Trenksaloto, riteris „šiandien čia, rytoj ten, amžina komandiruotė“ (p.45). Riteriams, skirtingai nei drakonams, būdingas „benamiškumas“.

Užverčiau paskutinį šios gražios knygos puslapį, sudėjau visas savo galvas į vientisą „Aš“ ir parašiau tris pabaigas:

Pabaiga Nr.1. Į devyngalvio Kaindlio ir viengalvio Tenksaloto dialogą galima žiūrėti iš socialinės perspektyvos. L. Kusaitės iliustracijoje, esančioje knygos viršelyje, matome stovintį devyngalvį džentelmeną Kaindlį, apsuptą daugybės susidomėjusių pliktelėjusių viengalvių džentelmenų. Jie nuo Kaindlio skiriasi galvų skaičiumi. Kaip elgiasi žmonės tokioje situacijoje? Jie nueina lengviausiu keliu. Tuoj išmatuoja visų galvas ir išveda normą. Ta norma parodo, kad dabartiniu metu populiariausi viengalviai. Ir viengalviai normų vykdytojai nukerta galvas visiems devyngalviams.

Pabaiga Nr.2. Riterio ir drakono dialogą galima interpretuoti, kaip vyro ir moters santykius. Drakonas Kaindlis, kuris kruopščiai rūpinasi savo nagais, lindi vienoje vietoje prie židinio, rūpinasi buitimi, dėvi šilkinį chalatą, gali būti tik moteriškos lyties. Nes Drakonas – vyras negalėtų atsisakyti šaukiamas moridangų, t.y. kviečiamas patirti didžiuosius gyvenimo nuotykius.

Pabaiga Nr.3. Į devyngalvio Misterio Kaindlio ir narsiojo riterio Tenksaloto dialogą galima žvelgti kaip į brandos pralaimėjimą ir jaunystės pergalę. Kai senoliai nori patarti, mes išklausome. Bet ar tai turi kokios nors reikšmės? Misteris Kaindlis, įsisupęs į savąjį šilkinį chalatą, lieka kiurksoti savo oloje su visa savo išmintimi. Narsusis riteris Tenksalotas, išlėkęs į platųjį pasaulį, atras daug „įsislaptinusių“ drakonų, kurie su malonumu iš jo skolinsis indigo spalvos džinsus ir dės visas pastangas, kad užmaskuotų savąjį amžių.

Juodojo drakono metais gimusi, prozininko G. Grajausko graži kaip perlas knyga tikrai ras vietą Kalėdinių dovanų sąrašuose. Todėl vienas pastebėjimas, reikia skrupulingai parinkti knygai įvyniojamo popieriaus spalvą ir pagal visas astrologų prognozes įkurdinti knygų lentynose, orientuotose į pietvakarius.

P.S. Knyga, anot rašytojo G.Grajausko, skirta skaitytojui, išsaugojusiam sveiką smalsumą ir humoro jausmą.