Šį kartą papasakosiu savo įspūdžius apie labai žinomos ir tikrai populiarios tarp skaitytojų autorės, Jodi Picout, knygą „Dešimtasis ratas“. Ją išleido „Alma littera“ leidykla 2008 metais. Amerikiečių rašytoja, puikiai žinoma visame pasaulyje, kuri 2003 m. už savo darbus buvo apdovanota „New England Book Award“ premija.
Knyga „Dešimtasis ratas“ paliko dvejopas mintis. Knyga tikrai gera, verčia daug mąstyti, skaitant negali atsipalaiduoti, nes bijai ką nors praleisti. Bet ji... labai sunki. Ne, nėra sunku ją skaityti, bet ji sunki dvasiškai. Kai perskaitai, jautiesi taip, lyg iš dalies būtum sau ant pečių užsikrovęs jų bėdas ir problemas.
Pirma – tai knyga apie šeimą. Apie tai, kai visi šeimos nariai, kurie turėtų rūpintis vienas kitu, jie rūpinasi kiekvienas savimi, nes jaučia kitų dėmesio stoką. O tai jau toli gražu ne šeima.
Antra – tai knyga apie 14 metų mergaitę, kuri jau viena koja žengia į suaugusiųjų gyvenimą, o kita dar lieka vaikystėje. Apie tai, koks sudėtingas paauglių pasaulis. Apie norą bet kokiu būdu patikti. Apie tai, kokius žaidimus (pakraupau skaitydama) paaugliai žaidžia vakarėlių metu. Apie pirmąją meilę ir pirmą didelį nusivylimą. Apie tai – kas baisiausio gali nutikti mergaitei.
Trečia - tai knyga apie „kortų namelį“, kai vienas neapgalvotas, tuo metu atrodantis lyg nekaltas poelgis – sudaužo gyvenimą į šipulius. Tas poelgis, paskui save patraukia visos šeimos narius, bet atskleidžia šeimos vienybę.
Beje, radau visas paslėptas komiksuose raides, kurias suradus susideda frazė. Sėkmės jums beieškant.
Dar noriu pridėti kelias citatas iš šios knygos. Juk kai atsitinka kokia nors nelaimė, mes dažnai savęs klausiam, KODĖL? Kodėl nepagalvojau? Jodi 109 psl. atsako: „Mes nieko negalvojom. Neleidom sau galvoti, nes nenorėjom žinoti“.
Ir dar viena citata iš 145 psl.: „Jei vienas žmogus nepripažįsta, kad kitas pasikeitė, tai nereiškia, kad to neįvyko“.
Skaičiusieji pasidalinkit įspūdžiais.
