Lietuvoje išleista Jūratės Statkutės de Rosales knyga „Didžiosios apgavystės“. Tai jau trečia autorės knyga, kurioje ji aptaria ir bando paaiškinti kai kuriuos tautų, devynioliktojo amžiaus viduryje vokiečių profesoriaus kalbininko G.H.F. Neselmanno pavadintų „baltais“ istorijos iškraipymus. Ankstesnės knygos „Baltų kalbos pėdsakai Iberų pusiasalyje“ ir „Los Godos“ (Gudai) susilaukė nemenko dėmesio tarp mokslo žmonių Ispanijoje. Knygos „Los Godos“ Ispanijoje išleista net keturios laidos.
Vėliau ji išversta į anglų kalbą ir išleista Čikagoje. Autorė gimė Kaune 1929 metais, savo laiku mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, vėliau Paryžiuje studijavo lotynų kalbą, kurį laiką gyveno Niujorke, galiausiai įsikūrė Venesueloje ten gyvena bei dirba bene stambiausio šalyje savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausiąja redaktore.
Gotai yra gudai
Tai bene pagrindinė autorės mintis, kurią ji akcentuoja visose savo knygose. Tie gotai, kurie tautų kraustymosi laikotarpiu nukariavo Romos imperiją ir įkūrė dvi stambias valstybęs – vieną Italijoje su centru Romos mieste, kitą Ispanijoje, kaip liudija Ispanijos archyvuose randami rašytiniai šaltiniai saves gotais nevadino. Jie ten vadinami žodžiu „los godos“. Antra - teiginys, kad gotai buvo germanų gentis ir gyveno kažkur Skandinavijoje ar Vakarų Europoje taip pat neišlaiko kritikos.
Išnagrinėjusi istorinius dokumentus autorė mano, kad tai - tik vertimų iš lotyniško teksto klaidos – gudai vertėjų dėka tapo gotais o žodis „skandia“ reiškiantis Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantę imtas tapatinti su Skandinavija. Beje, nei vienas autorius tiksliai nenurodo kur tos gotų gentys gyveno ir iš kur jos atėjo – pateikiami tik migloti spėliojimai. Jeigu gotus sutapatiname su gudais – viskas pasidaro aišku. Antra, autorė būdama kalbininke nagrinėjo „los godes“ kalbos įtaką ispanų kalbai ir priėjo prie išvados, kad užkariautojai tikrai nekalbėjo jokia germanų genčių kalba, kad jų kalba primena būtent baltų tautų kalbas. Šį klausimą ji smulkiau svarsto knygoje „Baltų kalbos pėdsakai Iberų pusiasalyje“.
Gudų valstybės
Taigi, gudai, vokiečių istorikų ar net tiesiog vertėjų vertusių senus tekstus perkrikštyti gotais ir iš baltų paversti germanais (beje, šiuo teiginiu abejojo nemažai mokslininkų ir iki ponios J. de Rosales, be to, dar istorikai juos suskirstė į ostgotus bei vestgotus (patys jie savęs nei vadino gotais nei skirstė) nukariavo Romos imperiją ir įkūrė dvi dideles valstybes jos teritorijoje. Italijoje jų sukurta valstybė žlugo spaudžiant stipresniems priešininkams, Ispanija gyvuoja iki šių dienų. Beje, J. de Rosales nuomone, italų kalboje taip pat galima aptikti baltų kalbos pėdsakų išlikusių iš gudų valdymo laikų (valdė jie apie 150 metų).
Iš istorijos vadovėlių mes gerai žinome dar vieną gudų valstybę – tai Baltarusija. Ją sudaro gudų gentys susimaišiusios su krivičiais – slavų gentimis. Mat ne visi gudai išvyko nukariauti Romos – nemažai jų liko savo žemėse. Maišymasis, beje, vyko ne tik į rytus, bet ir į vakarus.
Legendos teigia, kad Kretingą įkūrė gotų karalius Armonas iš Grutingų giminės. Tad gotų – gudų aptinkame ir kuršių žemėse. Istorikai vis dar svarsto, iš kur atsirado ir kas tokie buvo lietuviai – gentis, genčių sąjunga ar tik žemės plotas pavadintas žodžiu „Litua“, kurio pasienyje su Rusia pagonys 1009 metais šv. Kirilo dieną užmušė misionierių Brunoną su palydovais. Kas gyveno toje Litua vardu pavadintoje žemėje? Greičiausiai gudai. Bene ryškiausiai pastebima riba tarp gudų ir žmutų – žemaičių yra Kęstučio ir Algirdo valdymo laikais – Algirdas valdė Lietuvą, Kęstutis Žemaitiją.
Taigi lietuvių tautybė susiformavo irgi gudų pagrindu maišantis gudams su vakaruose, pajūryje gyvenusiomis baltų gentimis. Išvada – Lietuva irgi yra gudų įkurta valstybė – tai netiesiogiai sako ir J. de Rosales. Beje, o kas yra Lietuva? Algirdui valdant Lietuvai priklausė ir šiuo žodžiu buvo vadinama visa dabartinės Baltarusijos teritorija, bei dalis dabartinės Lenkijos (Suvalkai, Seinai).
Aukštaičiai, žemaičiai ir lietuviai
Lietuva savo sukurtą valstybę pavadino karalius Mindaugas, bet ar jos gyventojai vadino save lietuviais – neaišku. Geras pavyzdys yra Vilniaus rajone ir pačiame mieste išlikę „tuteišiai“ – vietiniai, kalbantys „po prostemu“ – paprastai. Kas jie? Carinei Rusijos imperijai okupavus Žečpospolitos žemes, buvusios Žečpospolitos patriotai vadino save „litvinais“ tačiau kalbėjo lenkiškai. Tik devynioliktojo amžiaus pradžioje Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir dar visos eilės to meto šviesuolių dėka prasidėjo lietuvybės judėjimas ir tikrąja to žodžio prasme atsirado žmonių vadinančių save lietuviais ir kalbančių lietuviškai. Net „Tautinės giesmės“ autorius V. Kudirka iš pradžių kalbėjo lenkiškai ir laikė save „litvinu“ – jam akis atvėrė J. Basanavičiaus leidžiama „Aušra“. Taigi, galime spėti, kad Mindaugo, Algirdo ir vėlesniais laikais žodžiu Lietuva buvo įvardijama valstybė, tačiau jos gyventojai nevadino savęs lietuviais ir nemokėjo kalbėti lietuviškai.
Terminus „aukštaičiai“ ir „žemaičiai“ pirmas pavartojo Vytautas keturioliktame amžiuje savo laiške Romos popiežiui. Nuo to laiko ir įsigaliojo Lietuvos valstybės skirstymas į dvi dalis.
Vytautas žodžiu „žemaičiai“ neįvardijo konkrečios genties – jis taip pavadino visas genčių sąjungas gyvenusias Nemuno žemupyje. Taigi žemaičiai, anot Vytauto, buvo ir kuršiai ir skalviai ir žiemgaliai ir genčių sąjunga, kurią iki tol lenkai vadino „žmudziane“ – žmutai. Aukštaičiai – tai gudai, jotvingiai, sėliai, sūduviai, ir kiti.
Gudai – viena iš baltų genčių sąjungų
Vėliau istorikai, norėdami atskirti nuo kuršių ir skalvių, žemaičiais perkrikštijo stipriausią toje teritorijoje buvusią žmutų genčių sąjungą. O kur buvo tokia tauta kaip lietuviai? Kai kurie istorikai įvardija tokią genčių sąjungą buvus ten, kur dabar stūkso Kernavės piliakalnis, kai kurie mano, kad Litua tebuvo tik žemės, kurioje gyveno gudai pavadinimas. LDK – kunigaikštystė pavadinta Lietuvos vardu apjungė daug visokių tautybių bei genčių sajungų, tačiau iki 19 amžiaus pradžios (tada kunigaikštystė jau buvo žlugusi) joje nebuvo lietuvių. Joje gyveno gudai, sėliai,golindai, sūduviai ir kiti. Ko gero, gudai – getai - gotai – lietuviai yra ta pati genčių sąjunga. Taip teigia ir J. de Rosales. Nors dėl getų ji gal ir nėra visai teisi – getais lotyniškai rašiusieji autoriai vadino aplamai visus baltus – tiek gudus, tiek žmutus tiek Prūsijos tautas, ši savoka aprėpė visus pajūrio krašto gyventojus, net ir ugro - finus. Terminas „baltai“ atsirado tik devynioliktojo amžiaus viduryje– jį pavartojo vokiečių profesorius. Iki tol įvardijant mūsų tautas lotynų raštijoje buvo naudojamas terminas „getai“. Pasak J.de Rosales, net ir žodis „Samogitia“ reiškia ne ką kitą kaip „Žemutinė getija“.
Gi gudai, tebuvo tik viena, gal būt pati stambiausia baltų genčių sąjunga, bet jie nebuvo nei žmutai (žemaičiai) nei skalviai, nei notangai. Jie buvo gudai, galimas dalykas ne tik ispanų, baltarusių, bet ir dabartinių lietuvių protėviai.
Verta pamąstyti
Gana daug laiko LR istorijos mokslas yra „užsiciklinęs“ – bene pusę amžiaus mums buvo neprieinami istoriniai šaltiniai esantys įvairiuose Vakarų Europos šalių archyvuose. Mūsų dabartiniai istorikai daugelis net Marienburgo archyvų nėra pavartę. Tad gerai, kad atsiranda autorių įnešančių naujų minčių, keičiančių požiūrį, aiškinančių istorines klaidas. Tuo įdomus prancūzas Ch. L. T. Pichel, kuris naudodamasis Joanitų ordino archyvu parašė knygą „Žemaitija“. Jūratė de Rosales naudojosi Ispanijos archyvais, kur daug rašoma apie „los godes“ – Ispanijos įkūrėjus. Beje, ji savo teiginius skirtingai nuo Ch. L . T. Pichel įrodinėja pasitelkdama konkrečius istorinius dokumentus. Taigi mes tikrai galime nemažai apie save ir savo kraštą sužinoti kitose šalyse, rasti gana įdomių žinių jų archyvuose.
