Naujosios K. Sabaliauskaitės knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ leidėjai pasirūpino, kad būsimieji skaitytojai būtų suintriguoti. Įvairius interviu sekė gausybė recenzijų, apie šią knygą tapo beveik madinga kalbėti, todėl norom nenorom kilo kažkoks keistas vidinis pasipriešinimas, trukdantis atsiversti šią apsakymų ir novelių knygą. K. Sabaliauskaitė - istorinio romano autorė - jau patikima emblema, bet K. Sabaliauskaitė – pasakotoja?
Pradėjusi skaityti pirmąją istoriją - „Juodieji Frenko perlai“ - nusivyliau: akivaizdu, kad ne R. Granauskas, kurio pasakojimas įtraukia netikėtu šiurkštaus, tiesmukiško ir poetinio teksto deriniu, čia - tik eilinis postmodernus tekstas. Apgailestavau, kad vyrauja paprastas, vos ne publicistinis kalbėjimas, nuliūdino ir banali nelabai sena, gausiai spaudoje komentuota Bertrando Cantat ir Marie Trintignant meilės kriminalinė istorija („Mirtis Vilniuje“).
Bet juo toliau, tuo darėsi įdomiau skaityti, dingo skepticizmas: stebino, kad kiekviena istorija yra skirtinga ir tuo pat metu jauti, kad mozaikiškai yra perteikiamos vos ne visos įdomiausios ar populiariausios šių dienų temos, o visi pasakojimai turi vienokį ar kitokį istoriškumo pamušalą.
Naujoje knygoje „Danielius Dalba & kitos istorijos“ K. Sabaliauskaitė vėl daug kalba apie Vilnių - lenkų Vilnių, žydų Vilnių, lietuvių Vilnių, sovietų Vilnių - regime savotišką „Vilniaus pokerį“. Kad ši paralelė neatsitiktinė, patvirtina ir paties rašytojo R. Gavelio paveikslas istorijoje apie Danielių Dalbą ( plg. R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“). Kiekvienas personažas, vienaip ar kitaip susijęs su Vilniumi, jį nori matyti savaip: „ Vilnius turėjo būti optimistiškų tarybinių žmonių, o ne prietaringų davatkų miestas...“ ( p. 144), „ ...dabar jis supranta, kad labiausiai lietuviai negalėjo atleisti ir niršo, kad (...) svajonė turėti Vilnių, pasirodė visai ne tokia kaip tikėjosi. (...) pamatė, kad ten nieko lietuviška beveik nėra (...), kad miestas jiems svetimas, nė nekalba jų kalba..." ( p. 128) ir t.t.
Daugybę Vilniaus vertinimų galima apibendrinti šia ištrauka: „Bet Vilnius toks miestas - gyvenimo logika čia ne visuomet veikia. Čia, tarsi Bermudų trikampyje, yra kažkokia magnetinė anomalija, kuri žmogiškosios prigimties kompasą labai dažnai išmuša iš vėžių, priversdama rodyklę suktis it patrakusią tarp visuotinai priimtino gėrio ir blogio ir krėsti keisčiausius dalykus, kurie įprastame pasaulyje, įprastomis aplinkybėmis nė nešautų į galvą". (p. 22.)
Vienoje internetinėje svetainėje yra rubrika „Pasivaikščiojimai“. Vienas pasivaikščiojimas yra ir su Kristina Sabaliauskaite. Atidus skaitytojas ras ne vieną šio pokalbio ir naujos knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ sąšauką. Šioje apsakymų ir novelių knygoje rašytoja kviečia pasivaikščioti po daugiatautį Vilnių ir su lenkaite Jadvyga („Juodieji Frenko perlai“), ir su žydu Vilneriu („Vilnerio sugrįžimas“), ir su lietuviais („Vilniaus vėtrungės“, „Danielius Dalba“), ir su užsieniečiais („Mirtis Vilniuje“). Keliaujama ne tik po Vilnių. Geografija prasiplečia : Londonas, Paryžius, Marakešas, Niujorkas. Kelionė padeda žmogui geriau pažinti artimuosius ( „Olibanumas“), atsikratyti romantiškų iliuzijų ( „Filomena važiuoja į Londoną“) arba atskleidžia, kad nuo savo ribotumo niekur nepabėgsi: skaudi ironija apie merginą, norinčią gyventi ne savo gyvenimą ( „Žeismastis“). Yra dar viena grynai postmoderni kelionė - ironiškas žvilgsnis į literatūros pasaulį ( „Danielius Dalba“). Šią istoriją reikėtų priimti kaip literatūrinį žaidimą, improvizaciją ar net provokaciją.
Skaitytojas - ne pageidavimų koncerto užsakovas. Deja, šioje puikioje knygoje buvo kai ko ir per daug. Pirmiausia, manau, kenkia nereikalingas įmantravimas. Nestokojama netaisyklingos kalbos formų, manipuliavimo lytinių organų įvardijimu ir kitokiais seksualiniais įvaizdžiais apkrautu tekstu: „Toks seksas negali būti grupinis - ir su sąjungom, susivienijimais, bendraminčių būreliais...“, „ susikalbu (...) pimpalo dydžiu“, „ turiu didelį bybį ir dar didesnius kiaušus“, „Žurnalistė padarė interviu, aš padariau žurnalistę...“, „Tada iš neturėjimo ką veikti užsuko pažiūrėti, kas naujo jo pamėgtoje internetinėje pornografijos svetainėje, ir visai smagiai pats save nudrožė...“ ir t.t.
Gal tai būdas patraukti tik buitinį kalbėjimą pripažįstančius skaitytojus, tikintis, kad kiti supras šias užmačias ir bus atlaidūs? Tai patvirtintų ir šie knygos žodžiai: „Leidybos verslas iš tiesų parduoda ne ką kita, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms. Užaštrinantis kokainas, raminantis heroinas ir viagra viename. Narkomanija, dar pajungianti ir smegenų plovimą bei prostituciją".
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!