Perskaičius keletą skyrių, iškilo antroji asociacija: liaudies pasakose porinama, kad anksčiau Dievas keliaudavo po pasaulį pasivertęs seneliu arba elgeta ir prašydavosi nakvynės ar išmaldos. Moralas irgi aiškus: po paprasta išore slypi gražūs/gilūs dalykai. Sąsajų su pasakų siužetais knygoje yra ir daugiau. Veiksmo užuomazga primena žmogaus sąjungą su velniu: „Tu lieki gyvas, o aš tavimi pasirūpinu, įstatau į vėžes, išmokau gyventi, spręsti problemas, netgi jaustis laimingam. Mainais prisieksi daryti viską, ką tau pasakysiu. Prisieksi…gyvybe“. Pasakiška ir pabaiga: ir meilė, ir karjera, ir turtai... Ir kilnūs poelgiai. Truputį per saldu...
Juo daugiau skaičiau knygą, tuo labiau galėjau įsitikinti, kad joje gana įdomia ir patrauklia forma perteikiamos/kartojamos gerai žinomos tiesos. Skaitydamas jas atpažįsti su malonumu ir net gali pasidžiaugti, kaip išradingai cituojamos ar perfrazuojamos kitų žymių žmonių mintys.
Gali išgirsti ir Siegmundo Freudo psichologijos teorijų, ir D. Carnegie minčių apie bendravimą. Ši knyga - ir savotiškas neurolingvistinio programavimo (NLP) seminaras, už kurį ir mokėti nereikia (jei knyga bus draugo arba bibliotekos). Neslepia to ir pats autorius: „Aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame. Kviečiu į daug ką pažvelgti kitaip.“ Taigi, kaip sakė antikos išminčiai: kartojimas yra mokslo motina...
Skaitytojui suteikiama galimybė kartu su romano pagrindiniu veikėju Alanu Grinmoru, visiškai nusivylusiu gyvenimu vienos Paryžiaus įdarbinimo įmonės konsultantu, įveikti skausmingą savirealizacijos etapą. Sakau „kartu“, nes šis romanas gali tapti ir saviugdos knyga kokiam nors pasiryžėliui. Bet be didelės būtinybės (Alaną verčia sudarytas sandoris) mirtingas žmogus vargiai imsis tokių pratimų.
Teko girdėti, kad panašių triukų kaip prabangių laikrodžių matavimasis ar duonos pirkimas/nepirkimas, jaunuoliai pridaro susilažinę... Kaip bebūtų, skaitant tokių išbandymų aprašymus, sustiprėjo ryžtas atkakliau atsispirti prekybininkams, įkyriai brukantiems kokią nors prekę ir priverčiantiems jaustis vos ne kalta, jei neperki. Aišku, ir reklamai. Ši knyga patrauklia forma paprastai paaiškina, kodėl pats žmogus susilaukia vienokio ar kitokio aplinkinių elgesio.
Štai keletas man patikusių citatų: „...kitų požiūrį į mane lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų reakcijai“;„... laisvė glūdi mumyse. Ji turi kilti iš mūsų pačių. Nesitikėk, kad ji ateis iš išorės“;„Atsikratykite aukos vaidmens, nes laimingų aukų niekada nebūna“; „- Apskritai kuo labiau stengiesi ką nors įtikinti, tuo daugiau pasipriešinimo sulauki. Kuo karščiau trokšti, kad žmogus pakeistų nuomonę, tuo tvirčiau jis jos laikysis. Beje, fizikai tai jau seniai žino... - Fizikai? Kaipgi fizika siejasi su žmonių santykiais? - Tai dinamikos dėsnis. Izaokas Niutonas įrodė, kad, veikiant medžiagą tam tikra jėga, sukeliama tokio pat dydžio priešingos krypties jėga“.
Pasakojimą patrauklų daro ir taiklios ironiškos pastabos. Pavyzdžiui, „gulėdamas mirties patale galėsi tarti: „Per savo gyvenimą ničnieko nepadariau, negavau nieko, ko norėjau, bet visi manė, kad aš malonus žmogus.“; „Kad Vidurio Rytams būtina išmokti atleisti, man atrodė savaime suprantama, bet negalėjau nė pagalvoti apie tai, kad turėčiau atleisti Denkeriui...“.
Kai kurių patarimų pažodinis vaikymasis kelią smagų juoką ( pavyzdys su juodaodžiu metro traukinyje). Įdomus pavyzdys apie atgrasymą nuo rūkymo. Deja, neįsivaizduoju, kaip praktiškai būtų galima jį įgyvendinti. Mielai atsikratyčiau priklausomybės nuo saldumynų... Įtaigiai įrodinėjama nuolatinio žmogaus tobulėjimo būtinybė, kaip dabar madinga teigti, - siekis mokytis visą gyvenimą: „Ar nori pasakyti, kad tai, ką išmokstame iki tam tikro amžiaus, tampa mūsų savastimi, o tai, ką išmokstame vėliau, yra dirbtina, ir tai naudodami nebesame savimi? (...) Tuo vaikas ir skiriasi nuo suaugusiojo: jis trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nebesikeistų. (...) Kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti...“.
Taiklių citatų galima rasti beveik kiekviename knygos puslapyje, tik neaišku, kelios jų priklausytų knygos autoriaus plunksnai. Kai kurių autoriai tiesiogiai įvardijami. Man labiausiai patiko dvi. Mohando Mohatma Gandžio: „Tu pats turi būti tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje; Marselio Prusto: „Įvykdyti vienintelę tikrą kelionę, išsimaudyti vieninteliam Jaunystės šaltiny - tai nereiškia išvykti ir pažvelgti į naujus gamtovaizdžius, tai reiškia turėti kitas akis, pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, pamatyti šimtus pasaulių, kuriuos kiekvienas jų mato, kuriais kiekvienas jų yra“.
Pastaroji mintis priminė mano tėvus: po kiekvienos kelionės jie smulkiausiai klausinėdavo, ką matėme, išgyvenome, ir jų akys švytėdavo. Atrodydavo, kad jie keliavo su mumis...
Mano, kaip skaitytojos, kelionė su pagrindiniu knygos veikėju buvo įdomi ir neprailgo. Gaila, kad ne viskas įtikino. Ypač Alano išrinkimas didžiausios Prancūzijos įdarbinimo agentūros generaliniu direktoriumi. Kaip jau minėjau, tai pasakiški elementai, būdingi populiariajai literatūrai.
Įtaigiai sukomponuoti įvairius kontekstus irgi yra menas. Sutinku su teigiančiais, kad Laurent Gounelle knyga „Dievas visada keliauja incognito“ - išties neblogas gidas saviugdos bei savęs pažinimo link, sumaniai įterptas į grožinės literatūros rėmus.
Mėgsti skaityti ir aptarti perskaitytas knygas? Pasidalink savo recenzijoms pilieciai@delfi.lt