Tai antroji Sabine Ebert knyga „Pribuvėjos nuodėmė“. Autorę jos pirmąją knygą parašyti paskatino atvykimas į Freiberg‘ą, miesto sakmė, istorija. Manau, jai kaip žurnalistei, meistriškai valdančiai plunksną puikiai pavyko. Jos pirmos trys knygos jau tapo bestseleriu.
Na, štai ir toliau stebime paprastos mergaitės, pribuvėjos ir žolininkės Martos bei jos vyro, riterio Kristiano gyvenimą. Net ir tai, kad Marta ištekėjo už riterio, ji nėra saugi. Jos vyro priešas Randolfas ne tik pasityčiojo iš jos kaip iš moters, bet dar ir šantažuoja. Marta nuolat gyvena baimėje, grėsmėje būti sudegintai, bet nesiliauja gydyti (va, dabartiniams medikams (na, gal ne visiems) reikėtų pasimokyti Hipokrato priesaikos (nors tuo metu jos dar nebuvo)).
Didelį įspūdį paliko ta knygos vieta, kur pasakojama, kaip tuo laikmečiu buvo tikrinama ar moteris ragana, ar ne. Ji būdavo panardinama į vandenį, jei nuskęsdavo – vadinasi, ji dora moteris ir visai ne ragana. O jei kažkaip išplaukdavo, vadinasi, ji – ragana ir ją sudegindavo ant laužo. Išvada, kaip nesiteisinsi – vis tiek liksi kalta. O apkaltai didelio teismo ir nereikėdavo.
Pasirodo, jei kažkam tu neįtikai, jis laisvai gali tave apšaukti ragana. Tu gali teisintis tik atlikus bandymą. Kuris kaip žinote – nieko gero nežada. Va taip ir susidorojama su moterimi, kuri, pavyzdžiui, atstūmė jai nepatinkantį vyrą ar šiaip esi blogos nuotaikos. Nieko nepasakysi – „humaniškas“ teismas. Skaitant knygą, įsijautus į Martos gyvenimą, ir man teko patirti šį išbandymą – turiu pasakyti, jausmas tikrai ne iš maloniųjų.
Autorė labai vaizdžiai aprašo to meto gyvenimą. Skaitant matai pilis, skarmalais ar nuostabiais rūbais apsitaisiusius žmones. Jautiesi taip, lyg kas nors būtų atradęs laiko mašiną ir nukėlė tave į 1167 metų Vokietiją. Kas skaitė pirmąją knygą, tikrai perskaitys ir antrąją. Nors tai ir istorinė knyga, bet tai lengvai skaitomas romanas.
