Birželio 23-24 d. nuvilnijo, nuskambėjo pagal Lėvens krantus tradicinė tarptautinė teatro ir muzikos šventė „Sielos ilgesys“. Lieka laukiant kitų metų pasižvalgyti po kitus rajonus ir tikriausiai pripažinti, kad savame krašte mieliausia.
Jau kasmet laukiama šventė dvyliktą kartą sutraukė kupiškėnus, vietinius gyventojus bei entuziastus žiūrovus ir dalyvius į Palėvenę - bažnytkaimį, kuriame visus metus gyvenimas eina tyliai. Tik sekmadieniais į bažnyčią renkasi aplinkinių kaimų žmonės, bendruomenė rengia savo suėjimus bei retkarčiais atvyksta turistai pasigėrėti barokine bažnyčia bei buvusiu Dominikonų vienuolynu, devynioliktą amžių menančiomis kapinėmis, kur amžinam poilsiui atgulusi aktorė Unė Babickaitė. Jai buvo žinomos Londono, Paryžiaus scenos, Holivudo filmavimo aikštelės. Parvykusi į Lietuvą, įsijungė į teatrinį gyvenimą, bet pokaris savaip sutvarkė jos gyvenimą. Gal ir simboliška, kad čia dabar vyksta toks renginys?
Plati, įvairi programa: koncertai, saviveikliniai spektakliai, parodos, kūrybos pristatymai, Joninių šventė. Vieni kolektyvai atvažiuoja pirmą kartą, kiti - jau žinomi ir iš anksto laukiami. Kaip vasaros griaustinis šventė sujudina poreikį pamatyti bent dalį renginio. Nelabai gąsdina, kad įėjimas mokamas. Kaina nedidelė, bet jei pridėsi kelionės išlaidas... Laikmetis toks, krizė.
Šventės praskaidrina provincijos gyvenimą, miestiečiams leidžia pamatyti, kad kaimas taip pat turi poreikį kultūrai. Už keletą litų gauti peno sielai tiek, kiek gal vidutinis statistinis lietuvis negauna per metus. Tai ir puiki galimybė atsiplėšti nuo postringavimų, kaip viskas eina blogyn. Nors esame kritiški, bet šventėje surūgusių neteko matyti. Kaip atlaiduose susitinka pažįstami, giminės. Džiugina net nuolat gražėjanti aplinka. Tik suoliukų galėtų būti ne tik žiūrovams, bet ir norintiems su seniai nematytu žmogum šnektelėti.
Kad vyksta tokios šventės, esame dėkingi rengėjams, rėmėjams, globėjui LR seimo nariui Jonui Šimėnui. Kad šventės turi jau ir nuolatinius žiūrovus, vadinasi mūsų sielos ilgisi pamatyti tai, ką geba sukurti žmonės. Tai skatina kurti pačius. O kurianti tauta visada ras atramą savyje sunkiais momentais.
