Apie tuos, kurie nebepuoselėja vilties šį laikotarpį išgyventi savo Tėvynėje ir kelia sparnus galbūt tikėdamiesi kada nors sugrįžti į „Neregėtą Lietuvą“. Arba apie tuos, kuriems vis dar trūksta ryžto patikėti, jog ir savo žemėje pranašu būti gali. Gali, kai išdrįs į ją sugrįžti, dar labiau užsigrūdinę, kosmopolitiškesni, inovatyvesni, išsilavinę, intelektualūs, drąsūs ir ambicingi.
Užsienio iliuzija - nevaržomos asmeninės, prestižinių studijų, kūrybinės, karjeros ir verslo galimybės. Nelimituotas vartojimas, socialinės garantijos, modernūs automobiliai ir erdvūs namai - viltys, kurias pasiekti būsimieji jauni emigrantai viliasi vos po kelių valandų skrydžio lėktuvu. Gyventojų registro duomenimis, vien iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio išvykusiųjų iš Lietuvos asmenų skaičius pasiekė 58 328 (oficiali statistika), o tai penkis kartus daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2009 m.
Dar dramatiškesnius skaičius atskleidė šių metų kovo – balandžio mėn. vykęs visuotinis surašymas. Kaip jau dabar visiems žinoma, palyginus su 2001 metų duomenimis – 2011 m. Lietuvoje yra 430 tūkstančių žmonių mažiau, preliminariai iš viso mūsų šalyje šiuo metu gyvena 3 milijonai 53 tūkstančiai.
Jau keletą metų nerimsta viešos diskusijos ypač jautriu visuomenei klausimu – tai ar Lietuvos vyriausybė tikrai yra tokia bejėgė kaip nors sulaikyti savo masiškai emigruojančius piliečius? Panašu, kad tai tampa ne mažiau skambia fraze nei legendinio Viljamo Šekspyro „būti ar nebūti?“. Kokia dalis tame tiesos ir kiek manipuliavimo?
Studentai, perspektyvūs universitetų absolventai, savo sričių kompetetingi profesionalai, darbininkai ir smulkūs ūkininkai, netekę kantrybės arba akis į akį susidūrę su gresiančiu skurdu ir bijodami degradacijos, pilnais „Ryanair“ oro bendrovės lėktuvais kyla iš Karmėlavos oro uosto. Kiekvienas su savo asmeninėmis viltimis, tikslais, problemomis ir rūpesčiais.
Šiandien tėvai nebestabdo savo atžalų, neprašo jų baigti studijų, likti Lietuvoje ir pabandyti įsitvirtinti savo gimtinėje – kurti jos pilietinę ir ekonominę galią. Kol žali Lietuvos studentai lėktuve tarpusavyje optimistiškai diskutuoja, kaip baigę studijas dirbs asistentais Londono ar Mančesterio kompanijose, jie dar nesuvokia realios situacijos darbo rinkoje, esminių tautinių barjerų ir sunkios darbininkų duonos. Visi jie kupini vilčių svajoja papasakoti dar vieną sėkmės istoriją savo artimiesiems, giminaičiams, draugams ir spalvotiems gyvenimo būdo žurnalams. Bet ar yra įvertinama reali ekonominė situacija ir perspektyvos svetur?
Net Jungtinė Karalystė pripažįsta, jog vietiniai absolventai vis sunkiau sugeba rasti darbą, atitinkantį jų studijas. Po 2011 sausio mėnesio statistikos departamento skaičiavimų, 18-24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis Didžiojoje Britanijoje pasiekė rekordinį 18,3 proc. lygį. Netyla Jungtinėje Karalystėje parlamento kalbos daugiau nei tris kartus kelti dabartinių universiteto studijų kainą, kuri jau kitais metais pasieks 10 000 svarų sterlingų per metus, vietoje dabar esančių 3000.
Parlamento atstovai patys viešai pripažįsta, jog Jungtinė Karalystė yra perteklius nepatyrusios, nekvalifikuotos, tačiau labai diplomuotos darbo jėgos, nesugebančios integruotis realioje darbo rinkoje. Televizijos reitingus šturmuoja laida, padedanti anglų šeimoms susirasti jų kvalifikaciją atitinkančius darbus ir persikelti į Australiją, nes ten šiuo metu palankesnės ekonominės aplinkybės, aktyvesnė darbo rinka ir pan.
Politinė iniciatyva tarp jaunimo skatinti savanorių programas, tapusias vienu iš Jungtinės Karalystės vyriausybės programų šūkių jau dabar patyrė gėdingą fiasko. Dar net neįsibėgėjus 2011 metams ši programa sulaukė viešos pajuokos ir pasipiktinimo, kadangi vis didėjančio jaunimo nedarbo problemos ne tik neišsprendžia, tačiau dar begėdiškai bando ją uždangstyti ir tuo pasinaudoti.
Nors kilni savanorių idėja skelbia, jog jos metu bus atliekamas visuomenei naudingas darbas, įgaunama praktinių įgūdžių, ruošiamasi įspūdingai karjerai, niekas viešai nekalba apie tai, jog kasdien atidirbęs nemokamai aštuonias darbo dienos valandas, studentas ir jo šeima ateityje nebeišgalės susimokėti už tris kartus brangsiančias studijas – kur logika ir teisybė? - klausia Jungtinės Karalystės studentų sąjungų piketų dalyviai.
Sunki emigranto darbininko duona
Tačiau diplomuotas Lietuvos absolventas arba esamas studentas yra aklas ir kurčias, jo jaunatviškas maksimalizmas begalinis ir jis net neįsivaizduoja savęs dirbančio 12 valandų, 6 arba 7 kartus per savaitę gyvulių skerdyklos ceche. Skaitydamas šias eilutes, jis vis dar mano, kad sausainių fabrike 10 000 dėžučių per dieną sulanksto gudrus robotas.
Dėžės nuo konvejerių pačios pasikrauna į sunkvežimį pučiant visiems dešimčiai skersvėjų, nes sandėlio vartai nuolat atidaromi. O jei naktinės pamainos darbuotojas pervargsta, nes eilinį kartą jis nusprendė padirbti viršvalandžius, t. y. dar keturias papildomas valandas, už kurias mokamas žymiai didesnis atlyginimas, tai atskrenda stebuklinga fėja ir visus mygtukus paspaudžia už jį, o jam tik belieka kiekvieną savaitės penktadienį išsigryninti svarus sterlingus.
Reikia pridurti, jog sandėlio vadybininkui negali pasakyti, jog šeštadienį tu ilsiesi, nes esi žmogus, todėl natūralu, jog fiziškai pavargsti. Darbininkams pirmiausia yra darbas, po to miegas, o paros trupiniai lieka asmeniniam gyvenimui. Ši taisyklė galioja ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet taip pat Norvegijoje, Danijoje, Kanadoje, Amerikoje ir kt. Ten darbo saugos įstatymai emigrantams koreguojami ir interpretuojami savaip.
Savo emigraciją planuojantiems šviesiems Lietuvos žmonėms, kurie yra darbingi, užsispyrę ir atkaklūs, vertėtų atidžiau peržvelgti tą patį „Facebook“ ir atkreipti dėmesį į ne visai optimistiškas antraštes tų, kurie įstrigo viename iš šių šalių vartojimo priklausomybės ir mokesčių gniaužtų - juk ne tik Lietuvoje reikia juos mokėti.
Lietuvos vyriausybės pastangos – kokie darbai jau nuveikti?
Kaip sustabdyti tuos, kurie yra Lietuvos ateitis, bet ateities čia šiandien nenori ir negali įsivaizduoti? Suteikite priežastį darbdaviui priimti šį žmogų, jį apmokyti, užsiauginti ir tuo pačiu rinkti realius vaisius - skaičiuoti pelną. Sprendžiant jaunimo emigracijos klausimą pradžia jau padaryta.
Remiantis „Sodros“ pranešimu apie 2010 m. rugpjūtį įsigaliojusius pakeitimui asmenys, kurie pagal darbo sutartį įsidarbina pirmą kartą ir kurių darbo užmokestis neviršija 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio, ne daugiau kaip vienerius jų darbo metus (365 kalendorines dienas, skaičiuojant nuo įsidarbinimo pirmą kartą pradžios ir sumuojant darbo laikotarpius) pensijų socialiniu draudimu privalomai nedraudžiami.
Ši lengvata galioja tiems, kurie pirmą kartą sudaro darbo sutartį laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d.
Už naujai priimtus darbuotojus, draudžiamus pagal šias socialinio draudimo rūšis, draudėjas, atsižvelgiant į tai, kokiai grupei jis priskirtas grupei moka – 8,4 procento socialinio draudimo įmoką, II grupei – 7,83 procento, III grupei - 7,68 procento, o apdraustasis moka tik 6 procentų sveikatos socialinio draudimo įmoką, kuri išskaičiuojama iš jo darbo užmokesčio.
Šia lengvata yra siekiama skatinti darbdavius priimti į darbą patirties neturinčius asmenis, ypač jaunus ir taip stengtis sumažinti jų nedarbą bei taip kovoti su emigraciją. Tačiau svarbiausias faktas tas, kad ši lengvata akivaizdžiai sumažina mokesčių naštą darbdaviui ir suteikia pagrįstą pagrindą apsvarstyti naudą. Investicija į naują darbo vietą visada yra gana rizikinga, tačiau finansiškai gali būti labai naudinga, ypač tada, jei laikui bėgant bus plečiamos paslaugų apimtys, spektras arba gamybos planai.
Investicijų būtinybė
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuva turi ne tik visu pajėgumu vykdyti aktyvią gamybą ir eksportą, ne paslaptis ir tai, jog būtent eksporto didinimo politika išgelbėjo daugelį įmonių ekonominės krizės laikotarpiu. Dabar atėjo laikas žūtbūt pritraukti užsienio kompanijų investicijų bei kurti naujas darbo vietas.
Vienas to ryškiausių pavyzdžių galėtų būti praėjusiais metais „Barclays“ pasaulinės mažmeninės bankininkystės padalinio Vilniuje atidarymas. Šios kompanijos atėjimas į Lietuvą sukūrė perspektyvias darbo vietas jaunimui turinčiam kompetencijos IT sferoje bei dar labiau sustiprino Lietuvos, kaip imlios naujoms technologijoms ir modernios darbo rinkos, įvaizdį.
Lietuvos Vyriausybė dažnai kaltinama strategijų ir planų kūrimu, pasigendant konkrečių veiksmų bei apčiuopiamos naudos, tačiau šiandien postūmis šviesesnio rytojaus link iš tiesų padarytas. Kaip žinoma, jei planai ir toliau judės į priekį, tai šiuo metu įgyvendinamo 5 integruotų mokslo studijų ir verslo centrų VŠĮ „Saulėtekio Slėnis“ idėja po kurio laiko turėtų išsivystyti į realų investicijų traukos centrą.
Savo mastais ir lėšomis didžiausio Lietuvoje vykdomo mokslo ir verslo sinergijos projektas. Vienas iš pagrindinių jo tikslų – aktyvus šalies mokslininkų ir Lietuvos bei užsienio verslo įmonių bendradarbiavimas, siekiant kurti ir plėtoti naujausias technologijas bei produktus. Reikia pridurti, jog tai tai pat vienas strategiškiausių būdų sulaikyti diplomuotus specialistus ir nepaleisti jų svetur. Be abejonės, tik tokiais prioritetais vadovaudamasi Lietuva sėkmingai formuos savo kaip perspektyvios ir modernios Baltijos valstybės įvaizdį, pagrįstą ne tik skambiomis frazėmis, bet reikšmingais darbais.
Kokie jau emigravusio Lietuvos jaunimo planai?
Ne mažiau aktualus turėtų būti ir jau išvykusio Lietuvos jaunimo požiūris į karjeros galimybes Tėvynėje bei artimiausi planai. Reikia paminėti, jog gegužę Lietuvos ambasadoje Londone įvykusio pirmo renginių ciklo „Karjeros galimybės“ seminare iš visų susirinkusių lietuvaičių, net 73 proc. turėjo aukštajį išsilavinimą ir 27 proc. save įvardino studentais, nors apklausos metu amžiaus nesiteirauta buvo akivaizdu, jog tai jaunimas nuo 20 iki 28 metų.
Atliktos apklausos metu išaiškėjo, jog net 45 proc. jų vis dar neapsisprendę dėl savo ateities užsienio šalyje, 26 proc. planuoja savo ateitį tik Jungtinėje Karalystėje, 7 proc. paminėjo kitas šalis ir 22 proc. ketina grįžti į Lietuvą.
Jaunimo dalis planuojanti karjerą Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje arba kitoje užsienio šalyje
Tarp svarbiausių priežasčių, dėl kurių jaunieji konferencijos dalyviai planuoja negrįžti į Lietuvą, yra palankesnės karjeros galimybės jų profesinėje srityje užsienyje, jas išskyrė 26 proc. Manančių, jog Lietuvoje jiems nepalanki ekonominė aplinka, buvo 16 proc. Priežastys, kurios sugrįžti planuojantį arba vis dar dvejojantį jaunimą labiausiai motyvuoja savo ateitį kurti Lietuvoje, yra šeimos ir artimųjų ilgesys, tai pažymėjo 28 proc. apklaustųjų. Ne mažiau svarbūs jiems pasirodė asmeninis patriotizmas ir pilietiškumas (26 proc.) bei kultūrinė aplinka, ją kaip vieną iš priežasčių įvardino 23 proc. seminaro dalyvių.
Jaunimo planuojančio grįžti į Lietuvą apsisprendimą lemiančios priežastys (22 proc. ir dvejojantys 45 proc.)
Šeima ir artimieji - 28 proc.
Asmeninis patriotizmas ir pilietiškumas - 26 proc.
Kultūrinė aplinka - 23 proc.
Draugai - 11 proc.
Antroji gyvenimo pusė (draugas, sutuoktinis, partneris) - 6 proc.
Palankesnės karjeros galimybės jūsų profesinėje srityje - 6 proc.
Įsipareigojimai bankui, nekilnojamas turtas - 0 proc.
Kitos - 0 proc.
Studijos - 0 proc.
Lietuva - ne tik joje gyvenančiam jaunimui
Svarbu suprasti, jog lietuvis arba lietuviškumas nepasibaigia tik ties mūsų valstybės sienomis. Šiandien Lietuvos valstybės atstovybėse svetur jos diplomatija kaip niekada jautri emigracijos problematikai, o ypač jaunimo emigracijos. Lietuvos ambasadų veikla neapsiriboja tik konsulinio skyriaus paslaugomis ir iškilmingų susitikimų tvarkaraščiu. Visos iniciatyvos ir jaunimo veiklumas visapusiškai skatinamas, kuo puikiausias to pavyzdys - jaunų praktikantų stažuotės.
Visame pasaulyje išsibarstęs Lietuvos jaunimas prisideda prie veiklos reprezentuojančios mūsų šalį tarptautiniame kontekste ir turi išskirtinę galimybę savo kosmopolitiškumą bei diplomatiškumą ugdyti tokių pačių jaunuolių gretose bei kitų pasaulio šalių ambasadų praktikantų aplinkoje. Gebėjimas atrasti kontaktus ir panaudoti juos investicijų pritraukimui Lietuvoje turėtų būti esminės šiuolaikiško, kompetentingo, jauno profesionalo savybės visose veiklos srityse.
Neišvengiama susimąstyti, kodėl jaunas žmogus dažnai labiau linkęs savo ambicingumą ir pilietiškumą išreikšti svetur, kokia esminė to priežastis? Galiausiai, kokiomis konkrečiomis priemonėmis Lietuva turėtų jį motyvuoti planuoti būti tokiu pat maksimalistu savo gimtinėje? Ties tuo turi koncentruotris pagrindinės jaunimo pilietiškumo stiprinimo iniciatyvos.
Dabar akivaizdu, jog išprotėjusios globalizacijos lenktynėse Lietuvos valstybės sienos užminavimas - ne išeitis, tačiau tikslinga ilgalaikė valstybės strategija, inovatyvios įstatymo pataisos, užsienio kompanijų investicijos, jaunimo požiūrio formavimas ir pilietiškumo skatinimas ilgainiui privalo subrandinti naujus vaisius.
Taip, tiesa, jog šiandien Lietuvos valstybingumo ateitis balansuoja ties iliuzijos, manipuliacijų ir realios grėsmes lėtai susinaikinti. Ilgalaikė visuomenės pilietiškumo formavimo strategija reikalauja realių, apčiuopiamų investicijų dabar - kaip versle. Reikia suvokti, kad ateities perspektyva yra jaunimo rankose ir galvose, jis turi norėti sugrįžti į savo šalį, įsipareigoti ne kam kitam, bet sau pačiam pakeisti tą seną mechanizmo dalelę, kuri ilgainiui taptų apčiuopiamu iššūkiu „Neregėtos Lietuvos“ vizijos realizavime.
Sąžiningos ir veržlios valstybės perspektyva tik jaunosios kartos rankose ir jos motyvavimas turi tapti Lietuvos valstybės prioritetu. Tik pozityviai mąstant ir taip formuojant savo požiūrį, galima įveikti tą stabdančią ekonominių, politinių ir socialinių barjerų blokadą.