Šį laišką skiriu visoms moterims, kurios kada nors buvo įsimylėjusios, mylėjo ar ruošiasi įsimylėti... Mylėjo taip, jog būtų galėjusios viską atiduoti, viską paaukoti dėl Jo, dėl vienintelio Mylimojo... kurioms buvo nesvarbus nei amžius, nei laikas, nei vieta: tik Jis ir tu, tik tu ir Jis, o paskui lygiai taip pat kentėjo, nerado sau vietos, nes tas jausmas, pradžioje vertęs pilve skraidžioti drugeliams, leidęs jiems nutrūktgalviškai džiuginti, leidęs užsidėti rožinius akinius, palaipsniui virto didele kančia.
Aštriu rožės spygliu, duriančiu tau tiesiai į širdį, neleidžiančiu užmigti naktį, neduodančiu ramybės darbe, primindamas kartu praleistą laiką: vasarą, jūrą, smėlį, namelį pušyne, besileidžiančią saulę, tylą kartu, žinojimą, kad Jis tau bangiausias pasaulyje, kad myli Jį visa širdimi, myli Jį labiau nei savo gyvenimą.
Suvoki kad leidaisi prijaukinama, leidai Jam užvaldyti savo mintis, prasibrauti į slapčiausias kerteles, leidai Jam užvaldyti tave fiziškai... ir šypsaisi, nes tirpai, degei, liepsnojai, spinduliavai, nes buvo gera, nuostabu. Nors rodos viskas aišku, nors visi aštrūs kampai nugludinti.....nors nepakeliama, nors širdis plaka, ir protu suvoki, kad jam tebuvai nuotykis, nerūpestingos vasaros meilės nuotykis.
Dužo viltys kaip stiklo šukės, supratai, kad buvai maža naivi mergaitė, tikėjusi jo gražiomis pasakomis, mąstai, kad įtikino tave, mokėjo lepinti sakyti komplimentus, dovanoti gėles, būtent tokias, kokias labiausiai mėgsti... tiesiog buvo romantiškas.
Nors žinai, kad tebuvai žaidimo dalis, į kurį pakliuvai kaip į spąstus, kaip vaikas naiviai puola, pamatęs žaislą, taip ir tu tapai kažkieno gražiu žaislu, geidžiamu, viliojančiu, tapai siekiamybe...
Pradžioje gal net pati nesupratai, tau patiko žaisti, negalvoti, išdykauti, patiko jaustis vaiku, būti mokomu, semtis patirties, kad ir kokia ji būtų, patiko jaustis švelnia, gražia gėle, kuri po truputį kėlė savo pumpurą į šviesą, tiesėsi į saulę, augo, skleidėsi ir pražydo, nes buvo mylima...
Nepagalvojai, nes laikas tuo metu neegzistavo, net nenorėjai galvoti, nes juk kas galėjo atsitikti? Juk gyvenai meile, ja alsavai, ja kvepėjo oras, ji buvo tavo vanduo, tavo duona. Bet kažkas sumaišė visas kortas ir sudėliojo jas taip, kad net baisiausiam sapne negalėtum susapnuoti... Meilė tapo tavo nuodais...
Bandžiau atstumti, bandžiau pamiršti, išplėšti iš širdies, ištrinti, norėjau nebegalvoti, laukiau, tikėjausi, kad laikas užgydys žaizdas, padės pamiršti, nurimti, susitaikyti, suvokti, suprasti, atrasti kitą žmogų, jį pamilti, bet ar įmanoma pamiršti tai kas nepakartojama? Ar įmanoma ugnį užgesinti vandeniu? Ar įmanoma nustoti mylėti?
Tūkstantį, kartų su Juo atsisveikinau, padėkojau už gražų laiką, už galimybę sutikti tokį žmogų kaip JIS... tačiau ir toliau gyvenu tam sapne, ne gyvenu, o sapnuoju, bandau atsibusti, stengiuosi, bet turbūt esu per silpna: negaliu be Jo gyventi, bet negaliu gyventi ir su Juo.......
Taigi šį laišką skiriu visoms moterims įsimylėjusioms, kada nors mylėjusioms arba besiruošiančioms įsimylėti vedusį vyrą.....
