Visada į gyvenimą, žmogaus būtį, įvairius reiškinius turėjau sveiką požiūrį. Gyvenau tikėdama Dievu, domėjausi antgamtiniais reiškiniais, žmogaus siela ir t.t. Bet visada iš 99 procentų tikėjimo, likdavo 1 procentas abejonei. Išsipildantys sapnai, nuojautos patvirtindavo mano tikėjimą, bet tiesiog mano prigimtis, tvirtas charakteris neleisdavo būti fanatike, likdavo vietos minčiai:gal tai atsitiktinumas. Žinau, kad nieko nežinau.

Dabar, kai iš šalies žvelgiu į savo sugriuvusį, palaidotą gyvenimą, net dabar, kai, atrodo, viskas aišku, kažkuria savo maža dalele pasilieku prie tos minties: žinau, kad nieko nežinau.

Kai dar buvau vaikas, žinojau, kad turėsiu sūnų, žinojau jo vardą. Tai buvo vaikiškos mintys, bet vėliau gimė sūnus ir vardas buvo tas, kurį sugalvojau vaikystėje. Kai pirmą kartą, sutikau savo būsimą vyrą, pagalvojau, kad jis bus mano vyras. Tai buvo tik mintis, kurią pamiršau.

Daug vėliau, po keleto metų taip viskas ir susiklostė, be jokių pastangų. Prieš susituokiant, susapnavau savo vestuves ir kad vilkiu juoda, ilga, atlasine suknele. Klausiu savo mamos, kodėl visos rengiasi baltomis suknelėmis, o tu man nupirkai juodą. Prieš sūnaus gimimą susapnavau, kad atneša man ne gimimo, bet mirties liudijimą ir pasako: jums gimė sūnus, bet jis miręs.

Praėjo daugiau kaip 20 metų. Gyvenom su vyru atskiruose pasauliuose. Nesutapo nei mūsu gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Gerai nebuvo, bet nebuvo viskas ištisai blogai, todėl ir gyvenom. Kai sūnui suėjo 11 metu, gimė dukra, nors buvau nusprendus daugiau vaikų neturėti. Tačiau, pradėjo lankyti mintys, kad turi gimti mergaite, kad man reikia dukros. Neužmiršdavau pasimelsti, padėkoti likimui, už tai, ką turiu, tuo pačiu prašydama savo vaikams laimės. Pati jos nelabai turėdama, tikėjau, kad jie bus laimingi, tada ir aš būsiu laiminga.

Ir štai dabar, po dukros 11-to gimtadienio, aš stoviu ir žiūriu į kryžių, ant kurio užrašytas mano vaiko vardas. Tai viskas, kas liko iš užauginto labai gražaus, sveiko, stipraus ir darbštaus vyro. Jis paėmė ir paprasčiausiai nusižudė. Be jokios priežasties. Nors mūsų šeimoje, nei giminėje nebuvo žuvusių, tuo labiau, nusižudžiusių.

Neaprašinėsiu savo sapnų ir nuojautų. Bet viskas buvo. Net į automobilio priekinį stiklą atsitrenkus paukščiui, persmelkė toks jausmas, kokio nebuvau patyrus.

Išanalizavau visas įmanomas priežastis, nuo fizinių iki mistinių, nuo paprasčiausios depresijos iki velnio apsėdimo ir prakeikimo. Perskaičiau viską apie savižudžių sielas, ką įmanoma rasti knygose ir internete. Ir netikiu. Netikiu, kad mano vaiko siela kenčia, padarius neatleistiną nuodėmę. Nors tai prieštarauja visoms tiesoms. Kiekvieną dieną meldžiuosi už jo sielą ir prašau jai ramybės. Gal tai padeda ne tik jam, bet ir man, kad gyvenu, kad neišprotėjau. Jeigu jam butų blogai, aš privalėčiau jaust,kaip jaučiau nerima prieš tai.

Ir vėl išlenda tas 1 procentas netikėjimo. O gal nejaučiu, nes viskas baigiasi mirtim? Gal ten nieko nėra?..

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.

Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?

Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.