Pratarmė. Ne, tai nebus istorija apie tai, kaip per kelią bėgo juoda katė, o aš ją pagavau ir parsinešiau namo. Ši istorija prasideda kiek kitaip.
I. Prisiminimai. Vaikystėje (turbūt kaip ir daugelis mūsų) žvėriškai norėjau augintinio. Šuns. Didelio šuns. Nuolat svajojau apie tai, kaip jį išdresuočiau, kaip mes su juo sutartume, ir t.t.. Tačiau išsvajoto šunelio taip niekuomet ir negavau dovanų nuo tėvų, nors kupina širdimi vilčių vis tikėjausi per gimtadienius, Kalėdas ir kitas progas.
II. Tikri norai niekur nedingsta. Suaugau, palikau tėvų namus. Su draugu ėmėme atsargiai galvoti, kad būtų šaunu turėti jaukią namų dvasią. Šuneliui, deja, laiko pritrūktų, nors abu esam dideli šunų mylėtojai, ypač pitbulterjerų, stafordšyro terjerų. Bet katinai, mūsų manymu, yra lepūs, nedėkingi ir nedraugiški padarai. Kad ir kaip ten bebūtų, vieną penktadienio vakarą nusprendėme užsukti į „Gyvūnų pievelę“ pasižiūrėti, kokie gi žvėriukai toje „pievelėje“ ganosi. Iš smalsumo.
III. Ekskursija narvelių džiunglėse. Vaikštinėjame. Vieno narvo palubėje kabo katinas, kuris kalbinamas ignoruoja dvikojes žmogystas. Kitame narve dūksta jaunikliai, taipogi nelabai kreipiantys dėmesį, kas ten pirštais tarp grotų makaluojasi. Aplink narvelius palaidas bėgioja šunytis - mielumo neišpasakyto. Bet ne, „įsišuninti“ šio vaiko mes negalime, kad ir koks jis žavutis.
Pagaliau viename iš didžiųjų narvų kažkas į mus atkreipia dėmesį! Trispalvė daili katė, vos tik pakalbinus trinasi į narvelį, rodo visą savo meilumą, murkuoja... Net mus, kačių negerbėjus, ji pavergė! Bet ne - jauni esame, norime jauno gyvūnėlio, ši, pasirodo, mums kiek per sena. Būtų skaudu tik susidraugavus prarasti murkuolę. Einame antrą garbės ratą aplink narvelius, vėl bandome kalbinti visus iš eilės. Ir štai pribėga juodas grakštus ponaitis (matyt, saldžiai snaudęs pirmojo rato metu), ima visaip demonstruotis, žaisti su mūsų pirštais (o nagai, nagai kokie!!!). Pažaidžiame, pasišaipome iš savęs, kad juoda katė skersai kelio mums bėgiojo ir išeiname lauk iš „Gyvūnų pievelės“ teritorijos.
IV. Ekspromtas. Dialogas maisto prekių parduotuvėje.
Jis: Tai imam tą juodą?
Aš: Dabar? Bet gi... Katinas...
Jis: Arba imam iškart, arba neimam visai. Draugiškas atrodo, gražus.
Aš: Tu tikrai ne prieš? Man jis irgi patiko, tiesą sakant. Bet mes nieko neturim, ko reikėtų kačiukui.
Jis: Mes parduotuvėj. Tai imam?
Aš: Nuspręsta, rizikuojam. - šypt, -Skubam, kol jie neužsidarė.
V. Atgal pas narvelius. Uždusę ir su krūva katiniškos mantos atskubam atgal į prieglaudėlę. Pareiškiam, kad norim pabendraut su juoduoju katinuku, Fabiu, ir jį pasiimti namo. Vos tik paėmus į rankas, Fabis ima murkuoti, tik kiek išsigąsta ir suleidžia nagus, kai pro šalį praliuoksi šunytis. Šešių mėnesių kačiokas. Ne toks ir mažas! Kita vertus, jau turėtų būti protingas, išaugęs iš vaikiškų kvailysčių. Apžiūrime, pakalbiname ir nepaisant to, kad jam neišgydytas grybelis, o akytė ašaroja - vežamės namo.
IV. Laimingi katino šeimininkai. Ir štai - mes turime katiną. Jau daugiau nei pusmetis esame laimingi ir didžiuojamės savo augintiniu - protingas, drausmingas, nuostabiai draugiškas (tiesa, kiek šuniško charakterio, moka komandą „Čiupk“, duoti „bučiuką“ paprašius, ir kitų vingrybių). Aplinkiniai nuolat stebisi kailiuko grožiu, o mums belieka tik pasipūsti, kad taip šauniai išauginome iš kiek nusmurgusio paaugliuko tikrą gražuolį. Ir išduosiu paslaptį (tik nesakykite Fabiui, kad nepasipūstų) - šio katino nė už ką neiškeistumėme į jokį šunį!
Papasakokite savo gyvūno atsiradimo Jūsų namuose istoriją ir laimėkite šaunius prizus!
