Nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto galėčiau pasakoti istorijas iš savo gyvenimo apie mamą ir neužtektų jėgų jums skaityti, bet stengsiuosi parinkti 5 svarbiausias ir geriausias jos savybes.
Mylinti – mūsų šeimoje retai naudojamas buvo žodis „myliu“, bet kiekvieną dieną savo darbais ir elgesiu vieni kitiems rodėme, kaip mylime vienas kitą. Mano Mama visada apkabina, pataria ir rodo švelnumą. Niekada nereikalauja, kad jai pasakotum, kas nutiko, visada užtenka jos prisilietimo, kad jaustumeisi saugus ir mylimas.
Kantri – man dabar 23 metai, pati esu mama ir galiu ranką ant širdies pridėjusi pasakyti, kad mano Mama - kantriausia pasaulyje. Per visus mano gyvenimo metus ji nėra šaukusi ar rėkusi ant manęs ar mano brolio ir, patikėkite, tai ne dėl to, kad mes angelėliai ar sėdim vietoj ir klausom nuo ryto iki vakaro, o dėl to, kad ji kantri mūsų išdaigoms ir savo meile ir kantrybe pataria ir auklėja mus.
Atsidavusi – niekada nestatė ir nestato savęs prieš savo šeimą. Mes visada buvom svarbiausi šeimos gyvenime. Kiekvieno gimtadienio proga arba rugsėjo pirmosios proga gaudavau dovanų džinsines kelnes. Mano mėgstamiausias drabužis ir mano tėveliai pasirūpindavo, kad gaučiau tai, ko noriu, bet su saiku. Mano mama sau nepirkdavo nieko. Tuos pačius batus avėjo tiek, kiek ją pamenu ir net kai būdavo pinigėlių, ji nupirkdavo ką nors mums užuot sau. Niekada nestatė savęs prieš mus, visada rūpindavosi, kad mes būtumėm laimingi.
Niekada nestokojo laiko mums. Grįžusi vėlai po darbo ir sukaupusi paskutines jėgas ji patikrindavo namų darbus ar tik šiaip paplepėdavo su mumis, užuot atsigulusi žiūrėtų televizorių.
Kiek turėjau pomėgių ir hobių, nėra nė karto pasakius, kad gal nereikia, arba kokią nesąmonę sugalvojai. Visada drąsindavo ir ragindavo imtis visko, ko noriu, kartu sekdama mano kaip aktores, pianistes, ūkininkės, lyderės, sportininkės užsiėmimus. Ateidavo į visus mano pasirodymus.
Patikėsit ar ne, bet mano Mamukas ne tik auksinės širdies, bet ir auksinių rankų. Kiekvienai naujai progai ji savo rankomis pasiūdavo man naują suknelę. O būtumėt matę, kokio grožio! Niekada nebuvau į mokyklą nukeliavus suveltais plaukais. Beveik kiekvieną dieną auklėtojos ir mokytojos liesdavo mano plaukus, klausdamos, kas supynė ir aikčiodavo kaip stebuklą pamačiusios. Mano Mama keldavosi kiekvieną rytą, kad išlydėtų mane į mokyklą, kad padarytų man ir mano broliui pusryčius ir kad sutvarkytų mano plaukus. Paskui bėgdavo atgal į lovą pamiegoti prieš darbą.
Teisinga – kaip aš pykdavau, kai mane nubausdavo, arba kai kur nors neišleisdavo. Sakydavau, kad taip neteisinga, kiti gali, o aš ne. Bet, aišku, po laiko supranti, kad viskas buvo kaip tik labai teisingai. Šiuo metu, būdama pati mama, aš galiu drąsiai ir garsiai pasakyti, kad teisingumo ji mane išmokė be jokių priekaištų. Kiekvieną kartą, kai man buvo kas nors neleidžiama, Mama man paaiškindavo, kodėl. Niekada nėra pasakius „negalima ir tiek“. Visada būdavo paaiškinimas ir netgi diskusija. Ji visada man leisdavo išsakyti savo nuomonę. Net jei kada elgdavausi kaip negalima, ji nepuldavo kaltinti, ji padėdavo suprasti pasekmes, mokė atskirti gerą nuo blogo.
Tik dabar suprantu, kad sprendimą dažnai priimdavau pati to nesuvokdama, nes mano mama man paaiškindavo, kas yra gerai, kas yra blogai ir visada manim pasitikėjo. Gal net ji tikėjo manim, žinojo, kad aš esu protinga, kad ji mane išmokė priimti teisingą sprendimą. Ji ir mano tėtis buvo susitarę, kaip auginti vaikus ir žinojo, kol abu laikysis susitarimo, vaikų auginimas liks kontroliuojamas. Jei vienas neleidžia, negalima buvo bėgti pas kitą prašyti, jei ko nors prašydavau ir jie nežinojo leisti ar ne, jie pasitardavo tarpusavyje, apkalbėdavo visus „už“ ir „prieš“. Net dabar, kai jau negyvenu su savo tėveliais, jaučiu jų palaikymą ir kiek reikia priimti sprendimą, visada pasiklausiu jų nuomonės.
Supratinga – ji niekada neteisia žmonių. Kad ir kas nutiktų, ji visada išlieka diplomatiška, mandagi. Kol mokėmės pažinti pasaulį, klydome milijoną kartų, o ji kantriai pažindino mus su pasaulio negandom. Kiek ji mus visko išmokė. Išklausydavo visada. Kadangi mano tėveliai buvo griežtoki, aš visada bijojau nusižengti. Bet kai prisidirbdavau, visada sakydavau teisybę, nes žinojau, kad nors ir nubaus, jie mane supras. Jei vėluodavau pareiti namo, tai prie durų net maldą sukalbėdavau, kad tik manęs nebartų, man kojos drebėdavo, kai pareidavau gavus dvejetą iš mokyklos, arba kai pabėgdavau iš pamokų, širdis daužėsi kaip pašėlus pamačius tėvų veidus, visada buvo toks jausmas, kad jie žino. Bet... net kai ir žinodavo, visada bandė suprasti, kodėl taip darom, kodėl taip elgiamės ir mokė mus visas bausmes priimti kaip gyvenimo pamokas, kurios veda tik į gerą. Visada išklausydavo.
Labai noriu pasidžiaugti ir pasidalinti savo laiminga gyvenimo patirtimi, nes tėveliai, kokius aš turiu, verti visų gražiausių žodzių pasaulyje ir aprašyti visas geriausias mano Mamos savybes knygos neužtektų.
Aš myliu savo Mamą.
