Ką dirbti pabaigus istoriją VU? Tai dažnas studento klausimas. Vėlgi, jei žvelgti į realias vietas, kur būtų galima dirbti pagal specialybę, tai tarp tokių išskirčiau archyvus, bibliotekas, muziejus, darbą gidu (reikalingi papildomi mokymai 0.5 metų), paveldosaugos sritis, istorinių knygų rašymas ir t.t. Tačiau, jei žvelgti per platesnę prizmę, istorikas yra itin universalus darbuotojas: gali dirbti nuo paprasto prekybos centro iki Seimo.
Čia viską jau lemia ne tik baigta specialybė, bet ir asmeninės žmogaus savybės, motyvacija. Svarbiausia renkantis nepanikuoti, jog nebus po to darbo. Bus ir netgi tikrai neblogas, jei tikrai norėsi. Kas be ko, priešingai negu daugelyje kitų specialybių, motyvuotas dieninių studijų istorikas per 4 studijų metus laisvai gali dirbti, kad ir pilnu etatu, ir nemokamai mokytis. Tokios galimybės atsiranda, esant faktui, jog net 50 procentų mokslo yra rašto darbų rašymas – taigi darbas namie, bibliotekose, archyvuose. Pirminiu momentu įsidarbinus, vėlgi, gali atrodyt, jog universitete nieko nespėji, bet čia ir yra tai, ką reikia išmokti – tikslingai susidėlioti laiką ir tada viską be problemų spėsi.
Šios specialybės esminis privalumas – Istorijos fakultete išmokstama susidoroti su dideliais darbo krūviais. Po pirmo pusmečio jie jau atrodo ne tokie baisūs: išmoksti išskirti esminius standartus, reikalavimus (tai itin pravers ir ateities darbe). Žinoma, studentai puikiai paruošiami ir rašto darbų rašymui, kas, be abejo, užima svarbią studijų programos vietą.
Nors asmeniškai man mokykloje neblogai sekėsi realieji mokslai, tarp kurių buvo ir informatiką, tačiau atsisakiau darbo prie kompiuterio idėjos. Tiesiog nesinori visą gyvenimą būti paruoštam dirbti tą patį per tą patį. Taigi, iš visų specialybių istorija pasirodė universaliausia ateities darbo perspektyvų prasme. Galų gale, Istorijos fakulteto dvasia ir šiandien sukelia giliausias emocijas, jautiesi, jog tikrai esi universitete. Šią dvasią papildo ir čia besimokantys žmonės, kurie turi savito žavesio, daug neformalių judėjimų jaunų žmonių, asmenybių.
Tačiau nepaisant gausybės pliusų, kokie minusai išryškėjo bestudijuojant? 1) Galima demotyvacija moksluose dėl keleto neįdomių paskaitų (buvo keli kolegos, kurie patys išėjo, nes jiems tiesiog nebuvo įdomu, bet, manau, jog susidominti istorija turi pats pasiimdamas nagrinėti asmeniškai sau įdomias problemas); 2) Terminai, kaip ir minėjau, taip pat pirminiu momentu gali sukelti liūdesį, nes šiame fakultete orientuojamasi į paties studento motyvaciją mokytis. Būna tarpsnių, kai „deadlainai“ būna toli ir tiesiog elementariai tingisi mokytis, tačiau prisivertus po to pats džiaugiesi apdorotais informacijos kiekiais. Iki studijų čia nelabai tikėjau, kad kada nors galėčiau išleisti knygą, tačiau šiai dienai esu pilnai tam pasirengęs (jei tik bus noro – žinių ir praktikos pilnai užtenka).3) Manau, gana siauros Magistro pakraipos baigus istorijos Bakalaurą; 4) Istorikas iš dalies yra ir menininkas, taigi jo rašymui būtinas įkvėpimas. Akivaizdu, jog pasitaiko „kūrybos krizių“, kurias turime spręsti patys sau. Kartais būna sunku...Bet, kaip ir viskas šiame gyvenime, pastarosios dažniausia neužsilaiko ilgai ir praeina. 5) Studijų turinys nėra idealus. Pagrinde orientuojamasi į Viduramžius ir Naujuosius/Naujausius amžius. Tuo tarpų norintiems domėtis ir istoriko karjerą sieti su senovės istorija belieka rinktis archeologijos studijas.
Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!
