Trumpai apie autorių
Knygos autorius gimė 1905 metais, neturtingoje šeimoje. Nuo pat paauglystės domėjosi Froido, Adlerio darbais. Vėliau studijavo mediciną ir 1930 metais gavęs medicinos daktaro laipsnį, beveik iki pat antro pasaulinio karo (1938 metų), dirbo Austrijoje, neuropsichiatrijos klinikoje.
Kadangi jis buvo žydų tautybės, netrukus buvo „pažymėtas“ šešiakampe žvaigžde. Šiek tiek vėliau (1941 metais), jis atsidūrė koncentracijos stovykloje, iš kurios išėjo 1945 metais. Nuo 1946 metų vadovavo Vienos ligoninės neurologijos skyriui, skaitė paskaitas daugelyje pasaulio universitetų, nuo 1955 metų – Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Mirė 1997 metais.
Trumpas knygos pristatymas
Knyga susideda iš dviejų dalių – pirma dalis apie tai, kaip jis kaip psichologas išgyveno koncentracijos stovyklą, antra – šiek tiek apie autoriaus sukurtą metodą pavadinimu logoterapija. Pastebėtina, kad autorius rašo ne apie pačią koncentracijos stovyklą ir jos baisumus (kaip daugelis kitų autorių), bet rašo būtent apie savo savijautą, apie savo mintis, pamąstymus.
Pagrindinė knygos idėja man pasirodė tai, kad ir kokia būtų sudėtinga (kaip išgyvenimas koncentracijos stovykloje) ir iš pažiūros beprasmė (prasmė visados yra!) situacija, žmogus gali visados rinktis, ar ieškoti tos prasmės, ar tiesiog pasiduoti (ir koncentracijos stovykloje laukti kada mirsi). Tai pat svarbi idėja pasirodė, kad visados esame laisvi rinktis vienokį ar kitokį požiūrį į esamą situaciją (net į tokią, kuri nuo mūsų nepriklauso). Tad jei trumpiau – dvi pagrindinės idėjos, kurios man pasirodė svarbiausios: žmogus bet kada yra laisvas rinktis ir žmogus turi laisvę pasirinkti, ar ieškoti prasmės, ar jos neieškoti.
Reikšmingiausios citatos ir trumpas komentaras, ką ji man reiškia
„Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu“ (28 psl.). Ši citata man priminė, kad atsidūręs nenormalioje situacijoje gali elgtis nenormaliai – ir nieko blogo nebus, nes tiesiog atsidūręs neadekvačioje situacijoje, gali nežinoti kaip elgtis, kad tavo elgesys būtų adekvatus (normalus). Tiesiog visą laiką mokomės ir kartais suklysti (pasielgti neadekvačiai) yra visiškai normalu.
„Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra“ (98 psl.). Tai tiesiog dar vienas priminimas, kad esame laisvi rinktis. Kuo dažniau tai prisiminsi – tuo bus geriau.
„Niekas neturi teisės elgtis neteisingai, net ir tas, kuris pats neteisybę patyrė“ (102, 103 psl.). Ši citata priminė, kad jei patyrei kažkokią neteisybę, skriaudą, tai turi sugebėti tą skriaudą atleisti ir pasistengti, kad pats niekam kitam tos neteisybės nepadarytum. Taip gyvenimas taps gražesnis.
„Daug išminties yra Nietzsches žodžiuose: „Kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP“ (113 psl.)“ Ši citata primena, kad jei turi kam gyventi (kitaip sakant, turi prasmę dėl ko gyventi) tai nepriklausomai nuo to, kokias sąlygas tau duos gyvenimas, aplinkybės, vis vien galėsi gyventi.
„Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!“ (118 psl.). Ši citata pasirodė svarbi tuo, kad parodo, kaip reikia gyventi šiame gyvenime. Kitaip sakant, reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
„Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi“ (119 psl.). Ši citata svarbi tuo, kad sako, jog nėra universalios gyvenimo prasmės, kiekvienas mes turim ją rasti pats ir visur, ir visados mes ją turime matyti. Tai nėra taip lengva, bet to reikia.
„Kentėti be reikalo būtų veikiau mazochistiška negu heroiška“(122 psl.). Ši citata man svarbi tuo, kad pasako, kad nėra būtina kentėti. Jei turi galimybę pašalinti kančią – tai ir padaryk, bet jei nėra galimybės jos pašalinti – tai vis vien negali trukdyti gyventi toliau, prisiimti atsakomybę, ieškoti prasmės.
Ką ši knyga man davė, kaip žmogui?
Perskaičius knygą, pirmas kilęs klausimas – kodėl šios knygos neperskaičiau anksčiau? Supratau, kad ši knyga man būtų davusi paprastus ir aiškius atsakymus į daugybę klausimų, kurie kilo dar tada, kai buvau paauglys, į kuriuos atsakymų teko ieškoti visokiais būdais (dažniausiai neteisingais, o kartais ir nelabai teisėtais).
Šiuo metu galiu pasakyti, kad galiu tik padėkoti, kad ši knyga nors ir vėliau, bet pateko į mano rankas ir aš ją perskaičiau. O kiek tokių, kurie dar jos neskaitė? Kiek tokių, kurie jau nebeskaitys? Kiek tokių, kurie skaitys, bet neperskaitys?
Jei nors vienas žmogus perskaitęs šį rašinį paims šią knygą į rankas ir ją perskaitys - vadinasi rašiau ne veltui.
Ar šią knygą galėčiau rekomenduoti kitiems? Žinoma taip.