Tuo metu, kai šiek tiek prieš 18 valandą vakaro Nemuno saloje nugriaudėjo pirmosios prancūzų (mūšio rekonstruktorių) salvės prieš rusų kariuomenę, ne vienam vakarieniavusiam Laisvės alėjos kavinėse iš rankų iškrito šakutė, o žiūrovų automobiliai, sustatyti krantinėje, pratrūko signalizacijų choru.
Garso būta tikrai stipraus. Prieš mūšį kauniečiai turėjo galimybę stebėti prancūzijos karių persikėlimą per Nemuną. Kodėl būtent Kaune rengiamas Prancūzijos karių paradas ir mūšio inscenizacija? Istorijos šaltiniai byloja, jog būtent birželio 23-ią dieną Napoleonas Bonapartas, sutelkęs apie 600 tūkstančių įvairių tautybių pėstininkų, kavaleristų (raitelių) bei artilerijos (šaudančių iš patrankų – pabūklų) armiją ties Jiesios (dabartiniu Napoleono) piliakalniu kėlėsi per Nemuną.
Tiesa, 1812 – aisiais prancūzų armija (beje, per kelias persikėlimo dienas sugebėjusi neprarasti nė vieno kario) ant Nemuno vandenų klojo kelis pontoninius tiltus. 2012 – ųjų birželio 23-iąją autentiškomis uniformomis pasipuošę rekonstruktoriai Nemuno vandenis įveikė plaustu su... nedideliu dyzeliniu varikliuku.
„Dėkojame XX – ojo amžiaus technikos stebuklui!“, - pajuokavo Nemuno salą pasiekęs 129-ojo prancūzų armijos pulko vadas. Varikliukas prie plausto greičiausiai buvo pritaisytas siekiant saugumo – mūšio dieną putė itin stiprus vėjas ir Nemuną ne vienam norėjosi įveikti kuo greičiau.
Reikia pripažinti, kad daugiau XX-o ir XXI-ojo amžių atributų nei mūšyje, nei stovykloje nesimatė - kareiviai valgė tik iš medinių dubenių mediniais šaukštais, užsigerdami iš molinių ąsočių, o mėsą ir autentišką pusiau ruginę, pusiau kvietinę karo duoną traukdami iš drobinių maišų.
Prieš 200 metų į Nemuno salą persikėlė apie 600 tūkstančių karių, o birželio 23-iosios mūšio inscenizacijoje dalyvavo apie 700 – 800 rekonstruktorių. Tokio masto mūšiui neužteko Lietuvoje esančių karo istorijos klubų. Pakariauti į Kauną atvyko vyrai iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Čekijos, Rusijos, Lenkijos, netgi pačios Prancūzijos. Mūšį stebėjo Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Maryse Berniau. Prancūzų armijai vadovavo per 30 metų mūšius rekonstruojantis Sorbonos universiteto istorijos profesorius Olegas Sokolovas.
Kadangi mūšio laukas buvo gana didelis, o Nemuno saloje nėra didesnių kalvų ar slėnio, geriausiai mūšio eigą matė dešinėje pusėje įsikūrę žiūrovai. Visi kiti pro medžius ir savanorių akylai stebimas „Stop“ juostas galėjo stebėti reginį tarsi pro rakto skylutes: viename tarpe – rusų pėstininkai, kitame – kavalerija, dar kitame – jau prancūzų pėstininkai.
Laimei, antroje mūšio dalyje iniciatyvą perėmę prancūzai stūmė rusus atgal, taigi ir prastą poziciją užsiėmusiems žiūrovams pavyko pamatyti dviejų pėstininkų pulkų susirėmimą. Pro jų šonus kartkartėmis šuoliais pralėkdavo kavalerija.
Prancūzai mūšį laimėjo. „Kaunas, jūs laisvi! Dabar kariai keliaus atsigerti ir išgerti“, - juokavo prancūzų armijos vadas Olegas Sokolovas.
Jau pasibaigus mūšiui keli pulkai surengė akibrokštą arčiausiai mūšio lauko įsitaisiusiems žiūrovams – atstatę peiliais „papuoštas“ muškietas jie ėmė žygiuoti tiesiai į minią žmonių. Tiesa tai buvo tik pagąsdinimas – pulkai netrukus atsitraukė ir pakvietė kartu nusifotografuoti.
Mūšyje dalyvavo ir moterys – jos galėjo arba spraustis į kario uniformą ir kartu su vyrais plėšti parako patronus (šovinius) bei berti juos į muškietas, arba tapti markitantėmis. Tai – prancūzų kariuomenės seselės, o realybėje – kareivių ir generolų žmonos arba merginos.
Jos parkritusius mūšio lauke pagirdo vandeniu, užriša tvarstį, o kol visų dėmesys koncentruotas į susirėmimą, iš drobinio maišelio išsitraukia fotoaparatą.
129- ojo Prancūzų armijos pulko markitantė Agota nepabijojo į mūšį pasiimti kelių mėnesių dukrelės. Mergaitei buvo pasiūta mini markitantės apranga ir parade ji sulaukė netgi daugiau dėmesio, nei ryškia apranga pasipuošę kariūnai ar pats generolas.
Vaikas stebėtinai ramiai reagavo į visai šalia pokšinčias muškietas. „Dar negimusi pabuvojo mūšio lauke, gal todėl priprato“, - spėliojo mergaitės mama.
Na, o žmonų ir merginų į mūšio rekonstrukciją neatsivežę generolai ir kariai už galimybę su jais nusifotografuoti prašė bučinių.
