Ar tu jautei kaip mano kūne šokinėjo širdis žiūrėdamas į mano veidą? Ar jautei mano prisilietimus, kurie kaip karštos vasaros saulės spinduliai, aistringai degino mano odą? Ar tave dar sutiksiu? Turbūt taip – juk pasaulis toks mažas.
Galvoju, ką darysiu kai tave pamatysiu? Pulsiu į glėbį ir pradingsiu? O gal prašysiu, kad mane pabučiuotum, taip pat aistringai bei valdingai, kaip tą vakarą ir visą rytą?
Mes susitikom, kai lauke jau buvo tamsu. Labai skubėjau tave pamatyti. Pamenu kaip švelniai paėmei mane už rankos ir vedei į naktį, kurios negaliu ir nenoriu pamiršti. Buvai drąsus ir man tai labai patiko.
Ar tu mane prisimeni, noriu paklausti, tačiau nedrįstu. O galėčiau. Nedrįstu ištarti niekam, ką tau jaučiu. O jei pasidalinsiu ir tavęs neteksiu? Neatsimenu tos dainos, kurią man dainavai. Sukūriau savo ir dainuoju tau ją kas vakarą. Ir tik vėjas primena man tavo balsą. Tik šokių muzika svaigina prisiminus tavo veidą. Jei žinočiau kur tu, pasiduočiau. Klaidų padaryčiau – ir dėl nieko nesigailėčiau. Štai koks tas svaiginantis meilės skonis, kurį man patirti lemta. O aš tokia laiminga, kad nenoriu nė sekundei tavęs užmiršti.
Kokia aš laiminga, kad tave galėjau sutikti ir prie tavęs prisiglausti, tau dainuoti. Dėl to dabar galiu svajoti ir neramiai miegoti, tave sapnuoti, žmonėse tavo veidą matyti. Oro uoste laukti. O gal visgi tu ateisi? Fantazuoti ir visiškai gyventi nebijoti.
Kaip norėčiau tyliai tau papasakoti kaip aš gyvenu, kad netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Sukaupusi visas jėgas atidarau langą, kad galėčiau įkvėpti netikro ir nekenčiamo šalto miesto su tuščiais žmonėmis, oro. Nubėgu basomis mintimis pajūrio taku, ten kur laukiau tavęs. Girdėjau žuvėdrų balsus, kurie tarsi pritarė bangų ošimui. Ėjau ten, kur skęsta sapnai ir lėtai leidžiasi saulė. Horizonte pamačiau laivą, kuris plaukė į mane, o baltos burės kažką švelniai ir tyliai kuždėjo. Garsiau! - sušukau. Aš – aš nieko negirdžiu.
Staiga pamatau tave man šokantį ant karšto smėlio. Tu atrodei laimingas ir šypsojaisi man, tačiau kodėl akys, tos akys buvo tokios liūdnos? Rašei man kažką ant balto popieriaus lapo... Prieinu arčiau, bet nematau. Aklina šviesa mus išskiria ir tu išnyksti nepasakęs ką norėjai. Išsivadavusi iš bangų kerų, akimirksniu atsidūriau šalia tavęs. Bet tu tylėjai, tarsi manęs net nebūtum pastebėjęs. O aš nebegalėjau prisipažinti tau, kaip tave myliu. Ar ten buvai tu ir mane kvietei? Ar tai mano miražas, apliejęs mano sąmonę dideliu kiekiu šampano?
Uždarau langą ir tu dingsti. Vėjyje švelniai plaikstėsi mano plaukai, kojos vis labiau smigo į karštą smėlį, o veidą gairino šiaurinis vėjas. Staiga vėl iš kažkur grįžti į mano širdį, kur tyliai tave jaučiu. Ar aš tave galėsiu pamiršti? Tu mano mintyse, kurių tu negirdi. Ar atpažinsi mane jei perskaitysi? Ar parašysi, jei sutiksi mylėti? O aš lauksiu, kol grįši ir kartosiu mintyse tau savo dainą.
