Jau galiu drąsiai tvirtinti, kad vyrai myli kitaip nei moterys. O juolab mąsto skirtingai. Tai, ką man iškrėtė jaunuoliai – dvyniai, net susapnavusi nebūčiau, o apie analogiškos situacijos įvykdymą net pagalvoti nebūčiau spėjusi.
Tądien vasarą švietė skaisti saulė, viliodama mėgautis grynu oru ir grožėtis gamta. Kadangi negalėjau sau to leisti, iki galo pravėriau visus langus. Muzika kambaryje skambėjo visu leistinu ir dar ausims priimtinu decibelų garsumu. Šokdama tvarkiausi kambarį. Tuomet man buvo 21-eri ir pasaulis žavėjo visomis savo pusėmis, dovanodamas ir laikino liūdesio minutes, ir džiaugsmingas akimirkas. Gyvenau.
Mėgavausi likimu, nors jis man dar nebuvo paskyręs širdies draugo, tačiau puoselėjau viltį, jog toks tikrai bus. Pažinojau žmogų, su kuriuo buvo gera būti kartu, bet jis tebuvo draugas. Tik tiek. Kūriau mintyse scenarijus, ką sakyčiau, ką kalbėčiau, kur pasimatymus skirčiau...
Patinka angliškas „popsas“. Kodėl? Todėl, kad anglų kalbos nemoku. Tuomet nereikia gilintis į žodžius, leistis į apmąstymų jūrą, o telieka ritmiškai linksėti ar šokti, kaip tądien ir dariau. Užburiantys garsai ir paviršutiniškas jausmas leido smagiai mėgauti namų ruoša. Gyvenau pas tėvus. Pastarieji mano laisvės neribojo, tačiau negalėjau draugėms pasigirti, jog jos gali mane aplankyti kada panorėjusios. Žodžiu, buvo „galima, bet neleidžiu“ situacija. Širdis tikrai svajojo apie kitą gyvenimo būdą, tačiau juk ne mieste gyvenau.
Ką gali pasiūlyti tokia aplinka savaitgaliais? Kur sutikti tą vienintelį – bibliotekoje, pašte? Tuomet dar kurjerių nebuvo. Taigi, galimybių naujai pažinčiai išties mažoka. Bet ką padarysi. Tiesiog laukiau. Kaip horoskopuose rašoma: „gebėkite išlaukti, o sprendimas pats netikėtai pasibels“. Ir prisibeldė.
Mama mojo man tarpduryje ranka vis kažką šaukdama. Aišku, aš negirdėjau. Tuomet staiga kambarys nuščiuvo. Atsisukusi suvokiau kodėl. Mama stovėjo ištraukusi iš lizdo magnetofono laidą. Atsiklausiau moralų, kaip ausys senatvėje problemų turės, kaip klausa pablogės ir visų kitų gerų bei teisingų patarimų. Tačiau širdis džiaugėsi ir aš visai ne taip kaip derėjo priėmiau visą kritiką. Mandagiai paklausiau, ar galima arčiau reikalo. Negi šiaip sau ji mane būtų trukdžiusi?
„Tave prie telefono Romas kviečia“, - pasakė ji priežastį. Tai čia tas, apie kurį jau minėjau, – draugas, bet ne širdies, kaip maniau esą. Pasikalbėjom, pajuokavom – jis buvo malonus žmogus. Paprašė susitikti. Pasiūlė nueiti, tiksliau, nuvežti mane į kavinę. Labai nuoširdžiai nudžiugau. Nuotaika buvo neapsakomai pakili, todėl nevaidinau, jog esu perdėtai užsiėmusi. Darbai palauks valandą kitą. Užsibuvome, užsiplepėjome. Matyt, buvau jį senokai mačiusi, nes pokalbis upeliu liejosi, juoko ašaros nespėjo džiūti, o širdis net maskatuoti pradėjo nuo tokios gausos puodelių kavos.
Amžiais tiek nesu gėrusi. Bet buvo skanu: vienas pyragas keitė kitą, viena po kitos kavos rūšys lenkė pastarąsias. Kaip kokioje degustacijoje. Jaučiau pokyčius. Esame ne kartą buvę dviese, bet kalba anksčiau taip nesisekdavo. Neatitraukėm akių vienas nuo kito... Santykiai atrodė nuostabūs, o jausmai keitėsi ir gilėjo. Susitarėme ryt priešpiet susitikti. Neprieštaravau, jog jis planavo ateiti pas mane išgerti arbatos. Prikepiau karštų sumuštinių, laukiau jau užvirusi vandenį.
Paradoksas. Taip, jis atėjo, bet praktiškai pratylėjo visą laiką kaip žuvis. Vis kaltinau save – gal vakar kur ką sakydama būsiu perlenkusi lazdą. Kodėl jis tyli? „Nėra nuotaikos? Ar kas ne taip?“, - neištvėriau nepaklaususi. „Ne, tiesiog, matyt, vakar būsiu per daug prikalbėjęs. Atleisk. Man viską reikia pergalvoti. Dėkui tau už vaišes. Jei tu ne prieš, gal geriau susitikti ne tavo namuose, o ryt vėl kur palėkt į miestą. Gal į kiną?“.
Prisiminiau, jog pas mane dėl tėvų kategoriškumo net draugės vengia užsukti, tai pripažinau sau, jog jis čia nekaip jaučiasi, dėl to ir nekalbus. „Kinas? Puiku“,- sutikau. „Tai ryt 6 valandą vakare tavęs kieme lauksiu“. „Iki“, - choru atsisveikinome. Naktį praleidau be miego, galvodama, kas įvyko. Gal ir nieko tokio, tačiau situacija buvo dviprasmiška. Privalėjau vykti į kiną.
Skambutis telefonu. Žvilgt į laikrodį – keturios. „Labas, gali susiruošt penktai valandai? Užsuktume dar kur nors prieš kiną“, – išgirdau nuoširdų raginimą. Pagaliau – balsas toks pats, kaip užvakar. Vadinasi, viskas bus gerai. Penktą išsukome iš kiemo. Vykome į kiną. Buvau laiminga, o jis vėl čiauškėjo. Užsukome į kavinukę, esančią netoli teatro, tik šįkart vyno, o ne kavos. Smagai pasibuvę kilstelėjome nuo kėdžių, ruošdamiesi eiti pirkti bilietus. Patyriau šoką. Atsisukusi išvydau Romą, nors jis ką tik stovėjo už manęs.
Atsigręžiau – Romas vietoje, tik išsižiojęs, berodąs grimasas. Vėl nusisuku – kitas Romas, piktu žvilgsniu veriantis mano akis. „Labas, balandėliai“, – sumikeno atėjūnas. „Kaip sekasi vaidinti, Rimai?“. Rimai? Vaidinti? Atsisėdau atgal ant kėdės. Nesuvokiau nei kur esu, nei kodėl jie vienodi. Romas nebuvo minėjęs, jog turi identišką dvynį... „Pokštas pavyko, o dabar leiskis į kelionę namo atgal“.
Vaje... Suspaudė širdį. Iš manęs šaipėsi. Abu. Tik dabar galėjau paaiškinti, kodėl vieną dieną kalba sruveno, o kitą – tyla lyg karvę pardavus. Ašaros norėjo kristi, bet kramsnojau sau lūpą, betramdydama save. Rimas – kaip jau žinau – pakilo, apsirengė, atsiprašė ir pasuko išėjimo link, tarstelėdamas: „Brol, ko širsti? Juk tavo idėja buvo paįvairinti gyvenimą, suteikti gurmaniško prieskonio santykiuose, pažiūrėti, ar ji skirs bruožus...“.
Aš dvejojau. Tai kuris man patiko? Kodėl širdis norėjo matyti ne tą nuobodą? „Palauk“, - sustabdžiau beišeinantį Rimą. – Parvešk namo. Niekur aš neisiu. Noriu namo. Ir greitai“. Ir išvažiavau. Ilgam. Štai šiandien mes turime su juo dvi nuostabias dukras ir laimingą gyvenimą.
Viena diena, vienas „pokštas“ kainavo likimo pokyčius broliui. O jie ramiai negali tarpusavyje kalbėtis, kai aš būnu šalia, nepaisant to, jog ir Romas turi savo šeimą. „Įsimylėjau. Privalėjau aplenkti brolį, kad jis nespėtų tavęs į kiną nuvežti“, – prisipažino dar tądien man Rimas. Mano garuojantis pyktis, kol grįžome, virto prieraišumu. Negalėjau sau leisti, kad ambicijos nugalėtų, nes man su tuo žmogumi buvo ir tebėra labai gera.
Norite pasidalinti savo išskirtine meilės istorija? Rašykite laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ ir papasakokite, kaip netikėtai jus aplankė romantiški jausmai!