Ne tik miestą, bet ir visą rajoną puošiantis kompleksas, sudarytas iš 43 statinių, šiandien atrodo tarsi iš pelenų pakilęs feniksas – naujas ir švytintis. To nebūtų be ES Struktūrinių fondų, kurių lėšomis dvaras restauruotas. Dabar dvaras parengtas šventėms – festivaliams, vestuvėms ir įsimylėjelių pasivaikščiojimams, ir romantikų apmąstymams, tačiau dvaro istorija – labai įdomi.
1531 m. šis dvaras paminėtas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas pirmą kartą. Dvarą įkūrė ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Dvaras turėjo ne vieną savininką - šaltiniuose ir dokumentuose minimos V. Martinavičiaus, A. Koleckio, S. Juškevičiaus pavardės. Dvaro istorijoje minimi ir didikai Zabielos, ir grafai Miunseriai. 1786m. dvare gyvenančių grafų Miunserių dukra grafaitė Aleksanda Miunserytė išteka už Vilhelmo fon Ropo ir dvaro kompleksas, kaip kraitis, atitenka Ropo giminei. Čia ir prasideda Ropų giminės viešpatavimas, dvarą valdė net kelios jų kartos – Teodoras (1783-1852), Hermanas (1810-1890), Leonas (1860-1940) ir Julius (1910-1944).
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, tik 1817-1840 buvo pradėti statyti mūriniai. Dvaro statybas pradėjo Volhelmas fon Ropas, o vėliau pastatus projektavo ir statė T. Ropas. 1835-1840. Dvare buvo užveistas didžiulis angliško stiliaus sodas, kuriam dabar jau per 150 metų ir ten galime rasti apie 26 rūšių medžių. Visas dvaro kompleksas yra vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys.
Pakruojo dvaro sodyba išsiskiria iš Lietuvos buvusių dvarų sodybų ne tik savo apimtimi, pastatų kiekiu, bet ir neįprasta architektūra. Tai labai vieningas stilistiniu požiūriu ansamblis, kur net ūkiniams pastatams suteiktos klasicistinės formos. Dvaro sodybos ansamblį puošia unikalus arkinis tiltas per Kruojos upę – vienintelis Lietuvoje toks vėlyvojo klasicizmo statinys.
Pačiame Pakruojo dvaro centre stovi didingiausias statinys – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliasi, arkomis, bei vazomis, balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis. Juose buvo pilna meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta – vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skluptūros kolekcija, kurią po Europą keliaudamas rinko T. Ropas. Rūmai buvo šildomi židiniais ir krosnimis.
Greta dvaro rūmų stovėjo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.
Dvaro savininkai Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės ir dvare plėtojamas ūkis davė daug pajamų, be ūkinės veiklos dvaras buvo garsus ir kitais aspektais – veikė vaistinė, ligoninė, kredito draugija, alaus darykla ir garinis malūnas. Po 1922 metais atliktos žemės ūkio reformos dvaro ūkis sumažėjo ir istorija ėmė keistis itin greitai: liko tik 300 ha žemės, dvarą paveldėjo J. Ropas, per karą dvare įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas, o po karo – tarybinis ūkis.
Dvare iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, o vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla. Taigi, Pakruojo dvaras matė ir didikų, ir ponų, ir vargšų, ir svetimtaučių, stovėjo ir per karą, ir po karo, o šiandien šis pastatų kompleksas – naujas ir gražus, laukiantis lankytojų.
Nuo 2004 metų dvaro valdymą vyriausybė patikėjo Pakruojo rajono savivaldybei. Ji vykdo du projektus - centrinės ir šiaurinės Pakruojo dvaro dalių restauracijos (projektams vadovauja savivaldybės Vietinio ūkio ir statybos skyrius).
ES nepagailėjo pinigėlių ir pirmajam projektui skyrė 9,2 mln., o antrajam – 10,2 mln. litų. Pakruojo rajono savivaldybė dvarą 99 metams išnuomojo UAB „Pakruojo parkai“, kuriai vadovauja Giedrius Klimkevičius. Pagal nuomos sutartį „Pakruojo parkai“ įsipareigojo iki 2010 m. pabaigos investuoti 2 mln. Lt, o iki 2015 metų – dar 25 mln. Lt. Taigi, dvaro gražinimas dar nesibaigia.
Restauruoti pagrindiniai rūmai, tiltas, malūnas ir kiti pastatai. Dvaro rūmai tapo prašmatnumo simboliu – veidrodžiai, menės ir puiki akustika kviečia daininkus ir instrumentų garsus. Lankantis dvare nuodėmė būtų neaplankyti XIXa. statytos karčiamos „Traktierius“, kurioje atkurtas autentiškas interjeras, o lankytojų laukia šiaurės Lietuvos regiono kulinarinio paveldo patiekalai bei vietinės gamybos alus.
Malūninko namas „paverstas“ viešbučiu „Stadala“. O vienintelyje Lietuvoje išlikusiame vėlyvojo klasicizmo formų vandens malūne įrengtos pobūvių bei konferencijų salės. Šiaurinėje dvaro ansamblio dalyje 1823 metais pastatytas vėjo malūnas, kuriame šiuo metu veikia ekspozicija. Dvaro puošmena – unikalus arkinis tiltas po restauracijos tapo romantikų ir vienišų meninikų vieta.
Savaitgaliais ir švenčių dienomis Pakruojo dvare organizuojamos popietės, kurių metu svečiai supažindinami su dvaro istorija, gali paragauti autentiškų XX a. Pradžios patiekalų, susitikti su dvaro malūnininku, gyvai įkūnytu Tadu Blinda bei šinkoriumi, kuris pasakoja lietuviško alaus istoriją bei pademonstruoja gamybos procesus. Dvaras gyvas, čia jau surengta ne viena šventė, o pernai dvaro kieme pastatytas projektorius visus nudžiugino lietuviško filmo vaizdais. Juk tame pačiame dvare kažkada filmuotas legendinis lietuvių filmas „Tada Blinda“ bei meninės juostos „Tas prakeiktas nuolankumas“ ir „Andrius“.
Pakruojo rajono puošmena garsi ne tik savo architektūra, po restauracijos čia galima puikiai linksmintis ar tiesiog atsipalaiduoti, dvaras siūlo aibę pramogų – šaudymą į molinius balandžius, paveikslų piešimą, šokių pamokas, riterių turnyrą, šokolado gaminimą ar midaus, brendžio ar vietinio alaus degustaciją ir kitas.
Dvaras liaupsinamas ne tik vietinių žmonių, AINA rašo apie pirmą kartą dvare apsilankiusius užsieniečius - „Buvom nustebinti Pakruojio dvaro dydžiu ir atliktais kultūros paveldo išsaugojimo darbų mastais. Manau, kad šis dvaras atvers ir naują Lietuvos - Latvijos turizmo bendradarbiavimo galimybes. Be abejonės, šis dvaras bus įtrauktas į visus Latvijos įmonių turizmo maršrutus Lietuvoje ir neabejoju, kad sulauksite didelio Latvijos turistų dėmesio“, - teigė Latvijoje esančios Bauske pilies direktore Taiga Skane.
Pakruojyje gyvenanti, tačiau dažnai užsienyje viešinti ir užsieniečius į svečius priimanti Monika Milevičiūtė sako, kad Pakruojo perlą rodė kazachstaniečiams, rusams ,ukrainiečiams, estams. Visi liko nustebinti, kaip toks mažas miestas gali turėti tokį architektūrinį kūrinį. Monika priduria – „Dvarą lankydavau retai, tačiau po restauracijos vis dažniau ir dažniau čia atvykstame su draugais – nuostabi aplinka ir romantiška atmosfera traukia ir šiltuoju, ir šaltuoju metu. Džaigiuosi, kad Pakruojis turi puikią vietą, kurioje galima minėti miesto šventes, kitas iškilmes ir taip malonu parodyti dvaro nuotraukas draugams iš kitų miestų, kurie ir dideli, bet tokio grožio neturi.“
Po restauracijos Pakruojo dvaras švenčių dienomis ir savaitgaliais nušvinta – apšviestas fasadas, takeliai, tiltas ir pastatai traukia ištroškusius romantikos žmones. Dvaro kaimyne galima vadinti Dominyką Miežytę, kuri pro savo buto langą dvarą mato jau aštuoniolika metų. „Mano visa vaikystė prabėgo šalia dvaro. Pro kambario langus matau pagrindinius rūmus, kurie kiekvieną vakarą būna apšviesti.
Anksčiau dvaras buvo nepastebimas, nereklamuojamas. Dažniausiai jį lankydavo pavasarį, kai žibutėmis mirguliuodavo parkas. Man patinka dvaro restauracija, o ypač šviesų įrengimas... Atnaujintas tiltelis į "meilės salelę", kuri visada glausdavo vietines poreles, o dabar jau ir dvare vestuves keliančius jaunavedžius. Naujai įrengti suoliukai šalia upės leidžia vakarais stebėti saulėlydį. Pasikeitimai labai gražūs, tik dvaras prarado savo bohemišką ramybę, šiandien jis modernus ir nuolat pilnas žmonių.“
Pakruojo dvaras ir šiandien, ir prieš kelis šimtus metu buvo prabangos, grožio, romantikos simbolis, kuris primena, kad senovė, nuostabus gamtovaizdis, žmonių darbas ir idėjos gali susipinti į vieną nuostabų dalyką, kurį galima aplankyti tik panorėjus.