Šokio menas išsirutuliojo iš liaudiškų apeigų – šokių, skirtų padėkoti ir pagarbinti dievams. Vėliau išryškėjo dvi funkcijos – šokis tapo tiesiog malonumu, pramoga ir scenos menu, skirtu emocijoms išreikšti, pademonstruoti kūno plastiką ir lankstumą.
Pasaulinė šokio diena švenčiama nuo 1982 metų, UNESCO sprendimu. Ji sutapatinta su prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniu (gegužės 2).
Gegužės 2-ąją dieną Vilniaus „Ryto“ vidurinė mokykla jau antrus metus atvėrė duris visiems, norėjusiems dalyvauti Šokio dienoje. Savo kojų miklumą pademonstruoti galėjo visi: ir pirmokai, ir dešimtokai. Tik vienuoliktokai, plušantys prie artėjančios Paskutiniojo skambučio šventės organizavimo, ir dvyliktokai, kurie vienu balsu tvirtino: „jau prisišokom, dabar pats laikas ir pasimokyti...“, nedalyvavo šventėje. Bet savo mylimųjų ugdytinių neapleido grakščiosios mokytojos, flamenko žingsniu užlipę ant scenos ir sužavėję visus, buvusius salėje. Savo karštą šokį joms vakar teko kartoti net septynis kartus.
Pradinių klasių mokiniai visi buvo labai rimtai pasiruošę šventei, ne vieną saują prakaito išvarvinę sporto arba aktų salėse, todėl kažkurią klasę išskirti būtų labai sunku. Nebent mokytojos Dalios Polikaitienės ketvirtokus, pašokusius tokią pašėlusią „Kalinką“, kad net dūmai ėmė rūkti iš padų. Geri darbai nelieka „nenubausti“ - ketvirtokams savo trankųjį šokį teko kartoti ir kitoms grupėms. Kaip ir nenustygstančioms vietoje mokytojoms.
Šiais metais Šokių šventė buvo skirta įvairių tautų šokiams, todėl be visus sužavėjusios rusiškos Kalinkos mokiniai šoko ir lietuviškąją Kepurinę, latvišką Oirą, suomišką Letkį, arabiškus bei japoniškus šokius, apgaubtus rytietiškos paslapties šydu.
Tik negalvokite, kad visi mokiniai noriai dalyvavo šventėje. Buvo ir tokių, kurie bumbėjo: „Šokti nemoku, nenoriu, man nereikia...“. Jie net pasižiūrėti neatėjo (kažin, kaip pateisins praleistas pamokas, juk daktaras neparašys: diagnozė – tinginystė“). O gal kitais metais suorganizuokim šokių pamokas visai mokyklai?
