Daugelis vyriausybės veiksmų buvo nukreipti siekiant ekonominio stabilumo, subalansuoti biudžetą. Tačiau, kiek pagerėjus ekonominei situacijai, išsirinkus naują vyriausybę, gyvenimas nei kiek nelengvėja daugeliui žmonių. Vaikus auginantiems tėvams tenka toliau gyventi su patvirtinta ne itin tėvams palankia motinystės (tėvystės) išmokų sistema, vis girdime apie didžiulį nedarbą ir įvairias prevencines priemones jam mažinti ir t.t.
Vis dėlto, noriu pasamprotauti apie šalyje suformuotą socialinį teisingumą – iš vienų paimtos lėšos mokesčių pavidalu yra kitiems dalinamos siekiant užtikrinti ekonominę lygybę. Bet ar šis socialinis teisingumas yra išties teisingas?
Mano vyras dirba pasieniečiu. Ir pabrėžiu, kad jis nėra muitininkas, kaip daugelis įsivaizduoja. Išdirbus 10 metų, jo alga nesiekia net 2000 Lt – su priedais už darbą naktimis, švenčių dienomis ir t.t. Jokių pakišų jis negauna, bet būdamas sąžiningu, netgi jų neimtų. Krizės laikotarpiu pareigūnų atlyginimai buvo sumažinti ir vis dar tenka toliau dirbti už tą patį atlygį, kuris nežinia kada vėl bus grąžintas į ankstesnį lygį.
Tenka arba sėdėti tame pačiame darbe, kuris vyrui tinka ir patinka, arba ieškotis geriau apmokamo kito darbo, arba kaip daugelis – tiesiog išvykti į užsienį. Tiesa, šią tarnybą palieka vyro bendradarbiai, kurių tokia situacija nebetenkina. Bet ar taip turi būti šalyje? Ne vien policininkų šeimos tenkinasi menku uždarbiu, kurį atseikėjus gyvenamo ploto ir kitų mokesčių apmokėjimui, lieka maistui 5 litai vienam šeimos nariui, kai vis prastomis sąlygomis besiskundžiantiems kaliniams vyriausybė skiria 11 Lt.
Aš – vaikelį auginanti mama, gaunanti išmoką už vaiko priežiūrą. Kol kas, yra pirmieji metai, tad džiaugiuosi 70 proc. motinystės išmoka, bet nuo rugsėjo teks tenkintis vos 40 proc. išmoka nuo buvusio atlygio. Gyvename Vilniuje, nuomojame butą, ir net negalime tikėtis jokių kompensacijų. Mūsų pirmagimiui rugpjūtį sukaks 3 metukai ir vis dar laukiame laisvos vietos darželyje. Lengvatų darželio lankymui neturime, nes mes – tvarkinga šeima, gyvenam santuokoje, nesam socialiai remtini, nesame daugiavaikė šeima.
Tačiau apsižvalgius aplinkui, visai kitoks vaizdelis. Kaimynai gyvena nesusituokę, tad jų vaikui lankyti darželį bus taikoma lengvata, t.y. jiems lankyti darželį suteikiama pirmenybė vien dėl to, kad jie negyvena santuokoje, nors jie gyvena šeimoje. Be to, jie paveldėjo senelės butą ir kadangi tik vyras dirba, gauna visas kompensacijas, o kaimynė niekada nedirbo, tad jų vaikas lankys darželį. Bet juk bedarbiai sėdi namuose, tad gali savo vaikus prižiūrėti būdami su jais. Kodėl dirbantis žmogus turi sukti galvą, kaip jam užsidirbti, kur dėti vaikus?
Mano brolio ir sesės šeimos gyvena iš socialinių pašalpų. Brolis ir jo žmona yra „apiforminti“ pusei etato, bet dirba visą dieną ir gauna darbo laiką atitinkantį atlygį. Sesė augina vaiką, o jos vyras tiesiog nemato reikalo dirbti, kai valstybė jiems dengia šildymo sąskaitas, moka socialines pašalpas, skiria maisto davinius. Bet užsidirba nelegaliai, suderina darbą su viešaisiais darbais, kad galėtų mėgautis socialinio teisingumo principu paremta socialinės sistemos nauda.
Anyta ilgus metus pirko nedarbingumą, mat po klubo sąnario operacijos išties buvo nedarbinga, bet po reabilitacijos ji pasveiko, vaikšto be jokių pagalbinių priemonių, jokių sunkumų jai nėra. Tačiau nebuvo noro dirbti, tad teko kyšiais džiuginti gydytojus, kurie jai suteikė galimybę naudotis valstybės bejėgiškumu šiuo klausimu. Dabar ji mėgaujasi pensija.
Iš kontrabandos gyvenantys asmenys toliau sau laimingai pelnosi iš šios veiklos ir priimti sprendimus išties siekiant mažinti šešėlinę ekonomiką kažkodėl delsiama. Visi žino, kaip gabenamos cigaretės, kur jos slepiamos, bet atitinkamų veiksmų šiems sukčiavimams nėra priimama. Kodėl nėra tikrinamos darbovietės, kuriose darbuotojai dirba neva pusę darbo dienos?
Todėl, kad tai kainuoja. Bet ar nėra brangiau tiesiog nieko nedaryti? Juk sudarius papildomas pajėgas šešėlinei ekonomikai, Vyriausybės apgaudinėjimui mažinti, galiausiai būtų pasiektas apčiuopiamas, akivaizdus rezultatas – biudžetas apsipildytų lėšomis.
Kyla klausimas, ar tikrai socialinis solidarumo principas yra teisingas mūsų šalyje? Kodėl iš sąžiningų mokesčių mokėtojų paimamos lėšos lengva ranka taškomos daugeliui apsimetėlių, siekiančių pasipelnyti iš valstybės bejėgiškumo tvarkant savo šalies ūkį? Kodėl tvarkingos ir darbingos šeimos turi išlaikyti neva nedarbingumą turinčius, neva darbo negaunančius asmenis?
Kodėl tvarkingos šeimos turi galvą laužyti, kaip auginti vaikus, iš kokių lėšų juos prižiūrėti, kai neturi išlygų naudotis darželio paslaugomis? Kodėl valdžia visiškai apleido mokesčių mokėtojus ir visą savo dėmesį skiria socialinių išmokų gavėjams, nedarbingumą perkantiems asmenims, pensininkams? Kodėl už valdžios akiračio lieka jaunos šeimos, kurios vis dar kabinasi į gyvenimą, savo pajamomis papildo biudžetą?
Vis dėlto Vyriausybė būtų populiaresnė ir patrauklesnė, jeigu vykdytų tikrąjį socialinį teisingumą – neįspėję bedarbių kviestų į darbo biržą, kuri jiems siūlytų darbą. Dabar gi darbo birža neretai tiesiog užregistruoja apsilankymą ir bedarbio neatitikimą potencialaus darbdavio keliamiems reikalavimams. Be to, nedarbingumą gaunantys asmenys turėtų būti tikrinami komisijose, kurių nebūtų galima papirkti. Gydytojams už tokius valstybės lėšų švaistymus turėtų grėsti rimta atsakomybė.
Yra gausybė priemonių, tik reikia noro susitvarkyti savo „daržą“, o to noro ir trūksta Lietuvos valdžiai. Būtų teisingiau, jeigu socialinės bedarbio išmokos, socialinė parama būtų skiriama tik numatytą ir ribotą laikotarpį – išmokos galėtų būti mokamos vienerius ar iki dviejų metų, arba kol būtų išmokėta iš buvusio mokesčių mokėtojo surinkta suma, kurią jis sumokėjo dirbdamas.
Tokie pamąstymai pastūmėjo pasidalinti savo išgyvenimais su Jumis. Žinoma, užsitrauksiu valstybės bejėgiškumu besinaudojančių asmenų nemalonę, tačiau ar tikrai teisinga naudotis kitais, toje pačioje valtyje sėdinčiais, tačiau irklus į rankas paėmusiais asmenimis? Ar ne laikas visiems kartu čiupti irklus ir plaukti ne pačiu lengviausiu, tačiau į gerą ir prasmingą rytojų vedančiu keliu?
Bet į gerą rytojų ateisime ne tik pakeitę savo mastymą, bet ir vedini sąmoningų, sąžiningų, darbščių ir ūkiškų kapitonų (Vyriausybės). Noriu neprarasti vilties, kad neprieisime liepto galo, kai jauni žmonės išvyks gyventi svetur, kai visi tik ir stengsis pasinaudoti valstybės nenoru užkirsti kelią apgavystėms, kai neliks galimybių pasinaudoti Vyriausybės neūkiškumu.
Su viltimi apie geresnį rytojų, vis dar pilietiškumo dvasios laikoma Lietuvos gyventoja
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!